Paveikslas, kuris nukelia tave toli laiko prasme. Jis prikausto tave nors nėra niekuo ypatingas. Apsnigtas namas tau primena tai, kai buvo nuostabu. Norisi įlipti į paveikslą ir patekti į miestą, kurio nebėra. Ilgesys.

- Tu praradai darbą. Iš ko dabar gyvensi?
- Iš Meilės.

Kas tu esi ir ko atėjai? Ko sieki? Kas-dien vis klausi. Šiandien pasenai dar viena diena ir priartėjai dar arčiau mirties. Ar kas nors aiškiau? Vis kyli kopėčiom į kitas pakopas, nei ant vienos neužsibūdamas. Taip sunkiau, bet taip reikia. Kiekvienos žemesnės pakopos tiesa vėliau virsta melu ir tu tik sakai: “anksčiau ir aš taip galvojau”. Kartais jau nebeaišku, bet geriau kankintis ir ieškoti, nei ilgą laiką klaidingai manyti, kad jau atradai.

Nutrukdykim laiko.

—

Atėjo į kirpyklą. Paklausė ar galima apsikirpti.  Gavo teigimą atsakymą. Griebė žirkles apsikirpo ir išėjo.

—

Gavo failą „vaizdų filmavimas.pdf“ ir pagalvojo: ar galima ką nors kitką filmuoti nei vaizdus?

—

- Koks jo telefonas?

- Nokia.

- Aš jo numerį norėjau sužinoti.

- Tai taip ir klausk.

—

Anksčiau Gavėnia baigdavosi Užgavėnėmis. Dabar – atvirkščiai.

Aš tikiu, kad akmuo krenta į žemę, nes labai jos ilgisi. Tikiu, kad vėją sukelia fėjų sparnų plazdenimas. Tikiu, kad mėnulyje gyvena mano draugas, kuriam galiu nusišypsoti ir pamojuoti. Jis valgo šokoladą, marmeladą, ledus ir kitus skanumynus. Visi tai žino. Tikiu, kad per veidrodį galiu patekti į kitą pasaulį ir sutikti ten Alisą. Tikiu, kad vaivorykštės tiltas veda į pasakų šalį, kur nykštukai verda arbatą.
Tikiu…