Ar sugebi mylėti?
Nepaprastos paprastų žmonių istorijos.
„…kasdienėse paprastų žmonių dramose tai ko nematai tarp reklamų ekranuose…“ Svaras
Remigijus dirbo oro uoste, aptarnaudavo iškeliaujančius žmones. Būdavo tokių, kurie stodavo į jo aptarnaujamą eilę, nors ji būdavo ilgesnė. Taip jie darydavo matydami su kokia ugnele ir meile jis dirba savo darbą. Kaip jis maloniai elgiasi su žmonėmis. Grįžęs namo Remigijus turėdavo daugiau jėgų nei darbą pradėdamas.
Ar sugebi taip mylėti savo darbą?
Danielės brolis Dionizas vedė, abu su žmona Neringa dirbo savo darbus. Ilgainiui pastebėjo, kad vienas kitam lieka vis mažiau laiko, kad jų santykiai vėsta. Abu metė darbus. Dabar gyvena palapinėje prie tvenkinio.
Ar sugebate taip mylėti vienas kitą?
Laimos tėvai kartais naktimis užsimanydavo paįvairinti savo ir kitų gyvenimus. Susirinkdavo visus vaikus ir visi kartu išeidavo į mišką. Ten ant laužo virdavo ramunėlių arbatą.
Ar sugebi taip mylėti savo vaikus?
Kategorijos: Draugai, Meilė, Pamokymai, Vaikai Komentarai (17)
Patiko ką perskaitei? Gali palikti komentarą arba užsiprenumeruoti RSS!
February 15, 2008 at 12:58
Atrodo taip paprasta, bet kartu ir taip nuostabu..
February 15, 2008 at 13:49
kai būdavau maža laukdama tėčio grįžtančio iš darbo kartais užmigdavau prie durų…
February 15, 2008 at 17:55
Manau, kad tiek mano tėvai, tiek kitų istorijų herojai myli ne tik darbą, sutuoktinį ar vaikus… Jie myli gyvenimą. Apskritai žmonės mylintys gyvenimą sugeba sukurti ir išgyventi daugybę gražių akimirkų bei suteikti labai daug laimės savo artimiesiems. Tai nuostabu dar ir dėl to kad meilė yra užkrečiamas dalykas:)
February 16, 2008 at 12:04
vat po darbo ir aš taip dažnai jaučiuosi :) daugiau jėgų turiu.. :) ir labai džiaugiuosi kai reikia važiuoti į paskaitas.. (jei jų nebūna, būna liūdna)..
February 16, 2008 at 13:05
Labai priklauso nuo požiūrio į gyvenimą. Kartais nutinka tokie dalykai, kad apie meilę darbui tikrai sunku pagalvoti. O neretai ir viską mylėdamas nudegi daug labiau… :)
February 16, 2008 at 16:04
Aš čia šiek tiek ne i temą, bet dar niekur nemačiau tokio jėgiško aprašymo apie save. Super. :)
February 16, 2008 at 23:48
Geras straipsnis
February 17, 2008 at 22:38
Mylėk dangų, žemę, žmones, jūrą paukščius, snaiges…ir pajusi gyvenimo pilnatvę. Kiekvieną dieną reikia džiaugtis tuo, kad sugebi mylėti, nes ar gali būti skurdesnis, nelaimingesnis žmogus už tą, kuris vietoj širdies nešioja akmenį.
February 19, 2008 at 21:33
O tai ką daryti tiems, kuriems ta laimė (prakeiksmas) myleti nenusišypsojo? Ar jie dėl to yra šiek tiek mažiau žmonės?
Aš atsiprašau dėl negatyvaus pozytyvaus teksto komentaro :)
February 19, 2008 at 22:15
„laimė (prakeiksmas) mylėti nenusišypsojo“. Nereikia laukti kol kas nors šypsosis – šypsokis pati.
February 19, 2008 at 23:03
Aš ne apie save. Aš šypsausi. Bet yra daugybė tokių, dėl kurių skauda…
August 8, 2008 at 22:17
Visada tokių bus. Visokių yra visokių reikia. Įsivaizduoji, jei tavo dėka tokio žmogaus veide atsirastų šypsena? Juk jau tai yra mažas laimėjimas:}
August 12, 2008 at 19:45
Sveiki. Manau, nesuklysiu rašydama čia ir papasakodama savo istorija… Esu panele, 20metų ir turiu pakankamai patirties meilės srityje. Seniau galvojau, kad sugebu ir moku mylėti, bet klydau. Prisirišdavau prie žmogaus ir pamiršdavau save, nemylėjau savęs, o tik jį. Bet tai buvo ne meilė. Mes išsiskyrėm (jis mane išdavė su kita)… Sutikau kitą žmogų. Mūsų santykiai buvo geri ir maniau, kad aš sugebėsiu pamiršti jį… bet vieną diena netyčia jis man parašė į el.paštą. Pradėjome bendrauti, bet aš jam buvau šalta. Norėjau, kad jam skaudėtų kaip man skaudėjo… Bet jis, per visus metus, kai buvom išsiskyrę, labai pasikeitė, tapo visai kitoks žmogus. Toks, kurio aš norėjau prieš išsiskyrimą…Bet aš jau turėjau kitą, nors jo ir nemylėjau, bet melavau sau, kad myliu… Po bendravimo el.paštu, jis man pasiūlė susitikt. Maniau, kad esu pakankamai stipri ir pakankamai laiko praėjo, kad galėčiau į jį žiūrėt tik kaip į draugą. Bet taip nebuvo. Vos tik jį pamačiau, širdis lipo lauk iš krutinės nuo begalinio daužymosi. Supratau, kad tik jį myliu.
Po kelių susitikimų, pasakiau , kad jis vienintelis priverčia mano širdį plakt stipriau ir tik šalia jo aš jaučiuosi laiminga ir mylima. Jis man atsakė tuo pačiu…
Dabar mes kartu. Sugebu mylėti.
November 14, 2008 at 18:18
Žodžiai gražūs ir skambūs, tačiau gyvenimas turi savo spalvų. Man 40. Taigi lyg ir žinau ką kalbu. Kai myli visa širdimi ir pamiršti save, ilgainiui meilės obektas tave irgi pamiršta. Gyventi reikia savimi, domėtis gyvenimu, ieškoti ramybės viduje. Tai sunku, nes atsiranda jausmas, kad esi vienišas. Bet yra ne taip. Šalia tavęs atsiranda žmogus, tu tampi jam įdomus, nes esi sau įdomus. Negalima gyventi kitais žmonemis! Aš dar tik mokausi šio meno, jau jo paragavu. Kartais santykiai būna niekiniai, nes neabipusiai. Juos reikėtų baigti. Šventa vieta tuščia nebūna. Būtinai kas nors atsiranda, tik reikia tam padaryti vietos. Linkiu ir jums.
November 29, 2008 at 23:47
Labai žavi tokie dalykai.
Kai žmonės tai padaro ir kiti žmonės tai mato, tiems matantiems tie žmonės atrodo lyg supermenai, nors tai labai paprasta. : )
April 13, 2009 at 20:06
Grožis slypi smulkmenose…..