Comments on: Ar sugebi mylėti?

By: Greta

Greta — Mon, 13 Apr 2009 17:06:36 +0000

Grožis slypi smulkmenose…..

By: Ieva

Ieva — Sat, 29 Nov 2008 20:47:27 +0000

Labai žavi tokie dalykai.
Kai žmonės tai padaro ir kiti žmonės tai mato, tiems matantiems tie žmonės atrodo lyg supermenai, nors tai labai paprasta. : )

By: jana

jana — Fri, 14 Nov 2008 15:18:40 +0000

Žodžiai gražūs ir skambūs, tačiau gyvenimas turi savo spalvų. Man 40. Taigi lyg ir žinau ką kalbu. Kai myli visa širdimi ir pamiršti save, ilgainiui meilės obektas tave irgi pamiršta. Gyventi reikia savimi, domėtis gyvenimu, ieškoti ramybės viduje. Tai sunku, nes atsiranda jausmas, kad esi vienišas. Bet yra ne taip. Šalia tavęs atsiranda žmogus, tu tampi jam įdomus, nes esi sau įdomus. Negalima gyventi kitais žmonemis! Aš dar tik mokausi šio meno, jau jo paragavu. Kartais santykiai būna niekiniai, nes neabipusiai. Juos reikėtų baigti. Šventa vieta tuščia nebūna. Būtinai kas nors atsiranda, tik reikia tam padaryti vietos. Linkiu ir jums.

By: Puselė

Puselė — Tue, 12 Aug 2008 16:45:08 +0000

Sveiki. Manau, nesuklysiu rašydama čia ir papasakodama savo istorija… Esu panele, 20metų ir turiu pakankamai patirties meilės srityje. Seniau galvojau, kad sugebu ir moku mylėti, bet klydau. Prisirišdavau prie žmogaus ir pamiršdavau save, nemylėjau savęs, o tik jį. Bet tai buvo ne meilė. Mes išsiskyrėm (jis mane išdavė su kita)… Sutikau kitą žmogų. Mūsų santykiai buvo geri ir maniau, kad aš sugebėsiu pamiršti jį… bet vieną diena netyčia jis man parašė į el.paštą. Pradėjome bendrauti, bet aš jam buvau šalta. Norėjau, kad jam skaudėtų kaip man skaudėjo… Bet jis, per visus metus, kai buvom išsiskyrę, labai pasikeitė, tapo visai kitoks žmogus. Toks, kurio aš norėjau prieš išsiskyrimą…Bet aš jau turėjau kitą, nors jo ir nemylėjau, bet melavau sau, kad myliu… Po bendravimo el.paštu, jis man pasiūlė susitikt. Maniau, kad esu pakankamai stipri ir pakankamai laiko praėjo, kad galėčiau į jį žiūrėt tik kaip į draugą. Bet taip nebuvo. Vos tik jį pamačiau, širdis lipo lauk iš krutinės nuo begalinio daužymosi. Supratau, kad tik jį myliu.
Po kelių susitikimų, pasakiau , kad jis vienintelis priverčia mano širdį plakt stipriau ir tik šalia jo aš jaučiuosi laiminga ir mylima. Jis man atsakė tuo pačiu…
Dabar mes kartu. Sugebu mylėti.

By: Kamilė

Kamilė — Fri, 08 Aug 2008 19:17:40 +0000

Visada tokių bus. Visokių yra visokių reikia. Įsivaizduoji, jei tavo dėka tokio žmogaus veide atsirastų šypsena? Juk jau tai yra mažas laimėjimas:}

By: Antibalta

Antibalta — Tue, 19 Feb 2008 21:03:24 +0000

Aš ne apie save. Aš šypsausi. Bet yra daugybė tokių, dėl kurių skauda…

By: Aurimas Gudas

Aurimas Gudas — Tue, 19 Feb 2008 20:15:17 +0000

„laimė (prakeiksmas) mylėti nenusišypsojo“. Nereikia laukti kol kas nors šypsosis – šypsokis pati.

By: Antibalta

Antibalta — Tue, 19 Feb 2008 19:33:24 +0000

O tai ką daryti tiems, kuriems ta laimė (prakeiksmas) myleti nenusišypsojo? Ar jie dėl to yra šiek tiek mažiau žmonės?
Aš atsiprašau dėl negatyvaus pozytyvaus teksto komentaro :)

By: Saulius

Saulius — Sun, 17 Feb 2008 20:38:37 +0000

Mylėk dangų, žemę, žmones, jūrą paukščius, snaiges…ir pajusi gyvenimo pilnatvę. Kiekvieną dieną reikia džiaugtis tuo, kad sugebi mylėti, nes ar gali būti skurdesnis, nelaimingesnis žmogus už tą, kuris vietoj širdies nešioja akmenį.

By: Jem

Jem — Sat, 16 Feb 2008 21:48:53 +0000

Geras straipsnis