Baimės mus daro nelaisvais. Tik įsivaizduok koks laisvas būtum jei atsikratytum visų baimių. Dvi didžiausios baimės, kurios man ateina į galvą yra mirties baimė ir baimė vardu „ką žmonės pagalvos”. Esi visiškai atsikratęs šių baimių ar bent vienos iš jų? Jei taip – labai tave gerbiu. Gali toliau neskaityti.
Mirties baimė lydi mus visą gyvenimą. Daugiau ar mažiau. Išskyrus tuos, kurie kažkokiu būdu ją įveikė. Manau, kad tai įmanoma padaryti per tam tikras patirtis arba per tam tikrą suvokimą(kuris ateina per patirtis). Netikiu, kad padeda tam tikros žinios, kad tu kažką perskaitei ar tau kažkas kažką pasakė. Tai ne mokslo sritis. Čia negali būti kažkokio žinojimo paremto įrodymais. Taip pat ir žmogus nebijantis mirties gali tik labai nedaug prisidėti prie to, kad ir mes nebijotume. Nes žodžiais jis negali perduoti savo patirties. Anksčiau maniau, kad tai įmanomą padaryti. Vis tikėdavausi meistrų, iš pažengusių žmonių, iš daug patyrusių žmonių gauti tą kažką, kad man nereikėtų eiti tuo ilgu keliu, kuriuo jie ėjo. Iš kovos menų meistrų kaip būti geru kovotoju, iš dvasininkų kaip reikia tikėti, iš išminčių – kaip reikia gyventi. Deja nėra greito būdo. Nebūsiu geru kovotoju jei nebus gero fizinio pasirengimo, niekas nesukurs piliulės, kurią prarijęs tapsiu nušvitusiu, o jei išminčius pasakys, kaip reikia gyventi, galiu jo ir nesuprasti, o jei ir suprasiu tai dar nereiškia, kad suprasiu tinkamai, nes žodžiai dažnai paslepia tai kas norima pasakyti, o jei suprasčiau tinkamai tai dar reikėtų pagal juos ir gyventi (dar klausimas ar pavyktų?), nes kitaip žodžiai liktų žodžiais. Tam, kad būtume toks kaip jis turime ir gyventi kaip jis. Bet tai nereiškia, kad yra tik vienas kelias. Yra daugybė būdų tam pačiam tikslui pasiekti.
Žmonės, kurie mano manymu nejautė mirties baimės, buvo samurajai, kurie turėjo ginti imperatorių. Jie neturėjo ko prarasti. Jei jei neapgindavo imperatoriaus – juos nužudydavo. Jie turėjo tik vieną pasirinkimą – mirti garbingai ar ne. O tu pabandyk prieš tokį pakovoti!
Baimė „ką žmonės pagalvos”. Ar visada elgiesi taip kaip nori? Suprantu, kad ne vien ši baimė trukdo tai padaryti (žmogus juk gali būti visiškai laisvas, tol kol nevaržo kito laisvės), bet jos atsikračius tikrai lengviau gyventi. Tai sunku padaryti, jei tu bijai apkalbų, bijai pasielgti kitaip nei žmonės įpratę tave matyti elgiantis (kai tai atsitinka žmonės dažniausiai sako, kad tau atsisuko varžteliai, išėjai iš proto ir panašiai. Kaip tu išdrįsai elgtis ne taip kaip įprasta, ne taip kaip elgiamasi?), o jei esi apsiėmęs vaidinti tam tikrą vaidmenį gyvenime, tai nelabai ir gali pasielgti kitaip nei būdinga tavo vaidinamam personažui.
Kaip įveikti baimes? Brian Tracy siūlo tokį būdą: išsirink savo baimę, užrašyk ją ir raštu atsakyk ant to pačio lapo į šiuos klausimus:
1. Kaip ta baimė mane sulaiko?
2. Kaip ji man padeda ar yra pedėjusi anksčiau?
3. Ką aš gaučiau panaikinęs šitą baimę?
Su kuo mums asocijuojasi mirtis? Su juoda spalva, su skausmu, su netektimi, su nežinomybe. Ši visuma mus gąsdina. Nežinome kaip mirsime, kada mirsime. Iš tikro nemanau, kad reiktų kovoti su mirties baime. Ji yra įgimta. Turime bijoti mirti, nes esame čia tam, kad gyventume.
Tikslas gyventi atveda iki baimės “ką žmonės pagalvos”. Jeigu su ja nesusitvarkysime – neturėsime normalaus gyvenimo. Būtina išmokti priimti kritiką protingai ir galbūt kažką daryti kitaip. Būna tokių žmonių, kuriems pasakyk net ir menkiausią pastabą supyksta ir dar labiau užsidaro viduje. Nors yra ir kita grupė, kuri kritikos visiškai nepriima – čia irgi blogai. Reikia atrasti tą viduriuką. :)
P.S. čia geras straipsnis http://www.mindgasmic.com/ese37.htm
Neverta jaudintis dėl to, ką kiti žmones pagalvos apie tave, nes jie pernelyg jaudinasi, ką tu pagalvosi apie juos.
Aš neturiu mirties baimes. Tikiu, kad mirtis yra ne išnykimas, o egzistencinės būsenos pakeitimas. Todėl mirtis mane labiau domina, nei gąsdina. Pagalvojus. kad ši diena yra paskutinė, ne puolu panikuoti, o tampu geresne, nes ta diena atrodo tokia ypatinga (gerąja prasme).
Vergui: pritariu tavo požiūriui į mirtį kaip į gyvenimo variklį. Jei žmogus nuolat atmena, kad jis gyvens neamžinai ir tuomet labiau vertina gyvenimą – tuomet šaunu! Bet jei jam mirtis yra kaip stabdis – tuomet geriau jo atsikratyti.
Aš bijau… žmonių.. sunku taip gyventi…
Pati baisiausia mano baimė- tai ką pasakys, pagalvos kiti ir dėl to nukentės mano reputacija, autoritetas. Jei aš padarau klaidą, kurios lengvai galėjau išvengti, einu iš proto ir save graužiu gan ilgai.
Dėl šios baimės nedrįstu rizikuoti, nes, jei nepasiseks, mane kritikuos, pasijuoks.
Dėl šios baimės visada galvoju ką ir kaip pasakyti, kaip atrodyti. Baimė daro mane drausminga, pavyzdinga, atsakinga, sąžiningą it t.t., nes kitaip gali apie mane blogai pagalvoti………
Jei atsikratyčiau šios baimės, vis tiek būčiau „gera” mergaitė, tik pasidaryčiau laisvesnė, natūralesnė, nesinervinčiau dėl kiekvieno nieko, džiaugčiausi gyvenimu ir būtų geresnė mano sveikata, nes dabar vis turiu ieškoti nusiraminimo būdų, kad įveikčiau nerimą, kartais gal ir stresą.
Marta, šimtai žmonių Žemėje tą pačią akimirką padaro tą pačią klaidą, kaip ir tu. Jie galėjo lengvai tos klaidos išvengti, bet… atsitiko. Šimtai žmonių susiduria su vis tokiomis pačiomis kitų padaromomis klaidomis. Mes tokie neoriginalūs savo klaidose… Klysk į sveikatą – niekas apie tave blogai negalvos, jei neturėsi blogų ketinimų.
O aš bijau meilės. Niekaip negaliu to paaiškint. Lyg ir vaikyste buvo graži,viskas gerai. Bet niekaip negaliu atsipalaiduot. Tie kazkieno issvajoti „drugeliai” man kelia panika, tiesiog bijau meilės. Ir noriu ir bijau.
Leja, aš irgi bijau to paties..tai ką darai,kai patinka kažkas, kai įsimyli? bėgi? ar bandai kovot su baime, mylėti net ir bijant?
Aš irgi seniau kaip ir jūs bijojau mirties, taip pat ir kas atsitinka kai mes mirštame, bet tik Jėzus mane nuo tokios baimės išgelbėjo
Jis mirė už mūsų nuodėmes ir jeigu mes atgailaujame už jas ir pripažįstame, kad mes esame nusidėjaliai, ir jei pasikviečiam Jėzų į savo širdį, kad jis ateitų, tada jis išgelbėja nuo pragaro ir pakeičia mūsų gyvenimus. Šventajame Rašte(biblijoje) jis sako:”Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane”.
Baimės tema ir man akuali, esu iš tų, kur bijo „ką pagalvos”. Ypač ji kyla, kai noriu užkalbinti man patinkantį žmogų, prisigalvoju šimtus dalykų, ką blogai jis gali apie mane pagalvoti… dabar jau truputį geriau, padėjo šis video http://www.egu.lt/mokymas/asmenybei/kas-yra-baime-88.html , gal labiau 2 dalis, bet dabar mažiau galvoju, kas bus, einu ir darau :)