„Neklausk kaip išlikti sveikam, geriau klausk savęs, kuo tau patinka sirgti“ J. Mason
Jau laikas. Sesutė linksma ir greita. Ir tas jos greitumas neleidžia tau dvejoti. Vos spėji vykdyti jos komandas ir išvažiuoji. Ir štai tai pagaliau vyksta. Tai ką daug kartų matei filmuose ir galvojai: ką reikštų būti vežamam į operacinę? Koks tai jausmas? Taip, tai jau vyksta. Dabar. Stengiesi viską, kuo geriau išjausti. Viskas tikra. Viskas vyksta tik tau vienam ir dėl tavęs. Vaidinimo dalis, kurioje atliksi pagrindinį vaidmenį. Miegodamas. Jau greitai. Tuneliai. Šviesa ryškėja, prislopsta ir vėl iš naujo. Jau. Palieka tave nuogą tik su vilnonėmis kojinėmis. Palinki sėkmės ir išeina. Ir tu tai vertini, nes to ji galėjo ir nesakyti arba sakyti tai nenuoširdžiai. Ateina chirurgas ir duoda pasirašyti popierius, kad sutinki operuotis. Pačiu laiku. Tu jau vietoje. Ant stalo. Sesutės nekantrauja pradėti. Pyksta ant valytojos, kad ji iš grindų bando padaryti baseiną, nes neišgręžia skuduro. Tu irgi esu bandęs, tik kitu būdu. Ir planas buvo padaryti čiuožyklą. Su vandeniu ir šampūnu Kre kre vonioje. Pameni?… O ką tu čia matau? Vilmantas! Kas jį čia įleido? Kaip gera matyti savą žmogų. Ir stovi toks visas paprastas. Ir tu jauti jo palaikimą. Ir žodžių čia nereikia, bet jis padrąsina, kad tau nieko nereikės daryti. Sesutė paprieštarauja, kad reikės šypsotis, mirksėti akimis ar kažką. Bet tu tai darai jau prieš. Nes paskui pamirši.
– Dabar pradės svaigti galva ir tuo užmigsi, – išpranašauja tau. Bet galva nesvaigsta, o jei ir svaigsta tai maloniai. Pasakai, kad jauti ir užbaigi sakydamas „labanaktis“. Kaip kvaila taip sakyti. Juk visai ne naktis ir jie nesiruošia miegoti. Geriau jau būtum sakęs „iki greito“.
…
Tave parveža atgal, pamatai savo tėvus ir tavęs klausia ar pažįsti. „Tėvai“ atsakai ir vėl užmerki akis. Vis dar veikia narkozė ir nelabai susiorientuoji kas darosi. Nesinori atsimerkti. Tavęs vis klausinėja, o tu tik nori nuraminti savo žaizdas. Ir nejučia pradedi aimanuoti. Tas ą tiesiog plaukia, viską užlieja. Prasidea silpniau, stiprėja ir visai nutyla. Sukuriamas virpesys, kuris viską tvarko. Išorinis pasaulis nebeegzistuoja. Tik tu ir tavo skausmas. Tada pradeda veikti nuskausminamieji. Susirandi patogią padėtį, kuri tau leidžia nejausti skausmo. Jau geriau. Veidą padengia prakaito lašeliai. Sušyla visas kūnas. Artimieji išeina. Tau suleidžia vaistukų ir tu miegi. Ramiai. Ryte jau nebereikia nuskausminamųjų. Džiaugisi ir didžiuojiesi. Patikrina temperatūrą. Jau gali atsistoti. Gerai. Išleidžia.
O kaip dabar? Dabar gerai. Gijimas stiprus, bet vis vien reikia laiko. Negaila nieko. Reikia atsisakyti savo silpnųjų dalių, kad taptum stipresnis. Dingo šleikštulys.
Neseniai teko patirti panašų malonumą. Tik prieš „užmiegant” ne atsisveikinau, o palinkėjau sėkmės:)
Labiausiai patiko periodas tarp vaistų suleidimo ir „atsijungimo”: tirpsta kojos, malonus svaigulys, stresas išnyksta, pojūčiai vis dar gan aštrūs. Turėjau kažkokį klausimą ir svarsčiau, ar užduodamas jo neblaškysiu personalo.. Taip ir nepaklausiau..
Gulėdamas galvojau ar kalbėti, ar labiau koncentruotis operacijai. Tai ir nutariau nesiblaškyti ir laukti to kas bus.
Na mano periodas iki „atsijungimo“ tai kitoks buvo. Gal aš kitų medžiagų gavau, o gal dėl to, kad dėmesį labiau į galvą koncentravau, o gal dėl to, kad ne viską pamenu :).
Linkėjimas „sėkmės“ tai toks egoistinis. To linki jiems, nors tau pačiam labiausiai rūpi, kad pavyktų operacija.
Sveik! :)
sėkmės! :)
labai išjaustai parašyta. Tu turi talentą!
Jis turi ne tik talentą bet ir didelę jautrią širdį. Aurimai, tu ypatingas žmogus<3
Beje, sveikatos tau:}
Man tai taip skauda skaityti panašius dalykus, nesvarbu, kad viskas baigiasi gerai.
O aš visą laiką galvojau, ką jaučia ir mąsto žmogus, vežamas į operacinę (nes pati juos vežu).Nors čia tavo vieno patirtis, bet dėkui už informaciją, buvo labai įdomu paskaityti. Visą laiką maniau, jog ta kelionė paguldytam ant ratų žmogui trunka amžinybę.. (nors turbūt aišku ne visiems=)
Ir man teko patirti kelionę į operacinę. Tiksliau, dvi keliones, bet pirmoji įsiminė labiausiai. Tiesa, operacija buvo trumpa ir be narkozės… Bet kažkaip privertė iš naujo permąstyti gyvenimo vertybes ir prioritetus. O keliavau savo kojytėmis.
Seselė atveda iki pat operacinės durų, duoda apsiauti žydras operacinės tapkytes. „Pelenės kurpaitės”, garsiai pagalvoju… Nors pati sau vaidinu nerūpestingą, bet širdis suakmenėjusi iš baimės… Atsigulu ant operacinės stalo. Metalinės lubos. „Kad būtų lengviau plauti kraują, pagalvoju… Prijungia aparatą. Tą, kuriame žmogui mirus filmuose pasimato tiesi linija… Girdžiu aparato pypsėjimą. Suleidžia vaistų. „Per greitai plaka širdis”, pagalvoju. Sulėtinu kvėpavimą. Pyyyyyyyyp. „Miriau?” Operacinės personalas sužiūra į mane. Mirksiu, kvėpuoju. „Ne, nemiriau, tik apmiriau iš baimės, pagalvoju…
Pramerkusi akis esu vis dar operacinėj. Sako, kad kraujuoju, uždeda kaukę su migdančiom dujom… Pooperacinė. „Išgąsdinai mus”, sako gydytojas…
Viskas gerai, kad gerai baigiasi…