Žvilgsniai susitinka, dar prieš jai įlipant. Taip kartais būna, kai nesąmoningai atsisuki pasižiūrėti. Paskui tie žvilgsniai viduje, kartais sutinka, gal žiūri į mane. Paskui jau neabejoji. Ženklai, ženklai. Ji pasitaiso plaukus, nužiūri, pasižiūri į laikrodį. O tu vis stovi, droviesi. Mintyse generuoji dialogą. Nuo ko pradėti, nuo ko pradėti? Ir sugalvoji. Ir išlipi stotelėj, kurioj reikia, nuleidęs galvą ir sukandęs dantis. Damn. Stuobrys, kelmas, asilas. Ir išdygsta dar vienas žilas plaukas.
Ir man taip yra buvę… Ne vieną kartą…
O paskui kažkaip nei šiaip nei taip jaučiuosi… Kurį laiką. Paskui įspūdis išblunka ir laukiu naujos dienos, naujo žvilgsnio… Ir tikiuosi.., kad gal… kitą arba dar kitą kartą… tas gražaus žvilgsnio savininkas kažko imsis, kad viskas nesibaigtų vien žvilgsniu…
Gal… kitą kartą… Arba dar kitą… O gal… šiandien..?
:)))
=]
et.
dar visai neseniai su drauge kalbėjome apie lietuvišką kuklumą ir šaltumą, nedrąsumą. Vis dėlto nusprendėm, kad geriau lietuviškas nedrąsumas, nei itališkas „Aš tave myliu” ką tik sutiktai merginai, net ji šiandien jau/tik 10 :)
nereikia kurti pokalbio plano. vis tiek viskas bus kitaip :) svarbiausia prieit :)
Pažymėtina, kad toks jausmas dažniausiai kankina abi nebylaus dialogo puses…
Jei toks jausmas kankina abi puses, peršasi išvada.., kad nėra ko baimintis, nes kitas lygiai taip pat norėtų nebylų dialogą paversti byliu…
O kaip tada perskaityti mintis, ką kitas galvoja? Įdomūs žmonės. Nesusipratėliai.
Taip, pasitaiko tokių žvilgsnių,atrodo kažką norėtų pasakyti, tačiau viskas ir išlieka nebyliai.Tačiau keisčiausia kai susipažinau su žmogumi, jis nieko nesakė, tiesiog maloniai šneka ir šypsos, tai gal kartais tie žvilgsniai tiesiog ”artimi” ?
Tokiais atvejais, man kartais kyla kvaila idėja ‘pakišti koją’, kad po to padėtum atsikelt nuo žemės :) tiesa, tai tik metafona – šiaip tai aš nekaišioju kojų kiekvienam sutiktam gražių akių savininkui ;)