Kai nesirašo vis laužai galvą ir klausi savęs kam tu tai darai? Ar kitiems nuo tavo rašliavų geriau ar blogiau? O gal viską mesti?
Bet, kai rašosi abejonių nelieka ir tokių klausimų nekyla.
Kai nesirašo vis laužai galvą ir klausi savęs kam tu tai darai? Ar kitiems nuo tavo rašliavų geriau ar blogiau? O gal viską mesti?
Bet, kai rašosi abejonių nelieka ir tokių klausimų nekyla.
Pažįstama situacija :)
o tavo, Aurimai, rašiniai tikrai turi išliekamos vertės :)
kiek kartų aš šito klausiau.. nesuskaičiuočiau.. bet manau, kai pajusiu, kad vis dėl to užtenka.. tada neberašysiu.. buvo keletas mėnesių per tuos tris metus taip.. bet vis sugrįždavau :)
p.s. aš tau vakar į gmail emeilą parašiau. ar skaitei?
Ačiū, Kristina. Aš ir stengiuosi rašyti tai, kas būtų aktualu visada.
:) abu vienu metu parašėm komentarą. Sveikinu, tavo komentaras buvo trystukstantasis.
Paštą tikrinausi ne pas save tai neatrašiau. Dabar jau atsakiau.
tai mūsų komentarai buvo trystūkstantieji :D nes laikas tai tas pats :) ačiū už sveikinimus :) laukiu tavojo atsakymo irgi.. nes man dabar jau labai įdomu :)
Pingback: Blogorama #340 : nežinau.lt
Stebiuosi Aurimo sugebėjimu iškelti esminius klausimus. Galiu nuoširdžiai pasakyti – mane tavo rašliavos sušildo. :)
Mane sušildė tavo žodžiai :)
Jei dar gali- nemesk.
Dar galiu :)
Na ir puiku ;)
Jei jau visai svetimus žmones pritrauki ir sušildai savo mintimis – gal geresnio įvertinimo ar komentaro nereikia?
Nereikia. Paskui dar priprasiu.
Prie gerų žodžių ir šiltų jausmų nepriprantama. :) Jie būtini kaip patvirtinimas ir palaikymas. Nes net tada, kai jau neberašysi, visada prisiminsi tuos kurie buvo šalia. Tarsi kažkoks įsipareigojimas atsiranda… Gėrio įsipareigojimas.