Kaip Marsis Žemėje laimės ieškojo (Jurga Ivanauskaitė)

– Taip, tu tikrai gyveni labai laimingai, – atsiduso Marsis susižavėjęs -Aha, – atsakė ragana, patylėjo ir pridūrė: – Nors yra vienas „bet“…
– Koks tas „vienas „bet“? – sukluso Marsis.
– Bet kartais man norisi ką nors įsimylėti, – sušnibždėjo Džordana, ir jos žalios akys pasidarė dar žalesnės.
– Ką įsimylėt? – nesuprato Marsis.
– Ak, kokį nors gražų, gerą ir protingą žmogų.
– O kam ta meilė reikalinga? – paklausė Marsis kaip koks kvailelis.
– Man, – atsakė Džordana keistai šypsodamasi. – Meilė man yra svarbiausias dalykas pasaulyje.
– Svarbesnis net už laimę? – nepasidavė Marsis.
– Ak, daug svarbesnis.
– Tai gal tu nori tuoktis? – nušvito Marsis, prisiminęs snobų porelę, kurią sutiko lankydamas Pranciškų.
-Ne, tuoktis man visai nebūtina. Tiesiog noriu mylėti ir būti mylima.
Keista, juk tuokdamiesi laimingi būna net kiškiai.
Raganai Džordanai kalbant apie meilę, Marsis dirstelėjo į Laimės matuoklį. Šio rodyklė buvo nukritusi beveik iki nulio. Ateiviui kilo dar vienas klausimas:
– Bet kai įsimyli, būni laimingas?
– Ak, būna visaip. Tai kankinies, tai skraidai, tai liūdi, tai džiūgauji O dar tas ilgesys…
– Kas – „tas ilgesys“? – pasiteiravo Marsis, visai nebesuvokdamas sudėtingų raganos Džordanos jausmų. Dar Marse jis buvo skaitęs, kad Žemės moterys yra daug jausmingesnės negu vyrai. Dabar pats tuo įsitikino.
– Ak, ilgesio neįmanoma paaiškinti. Jį reikia pačiam patirti.
Marsis turėjo dar aibę klausimų jausmingajai raganai, bet kur buvusios, kur nebuvusios aplink Džordaną susispietė visos aštuoniasdešimt keturios katės ir ėmė reikalauti pietų.
– O siaube, užsiplepėjau ir nieko nenupirkau savo brangiausiems
gyvūnėliams! Kokia nelaimė! Kokia siaubinga nelaimė! – sušuko
Džordana ir pasikaišiusi sijonus nubėgo į raudonąjį sunkvežimiuką.
Tačiau nebuvo jokios siaubingos nelaimės, nes, vos Džordanai prisiminus kates ir pamiršus meilę su ilgesiu, matuoklis vėl rodė aštuoniasdešimt devynis balus. Marsis pagalvojo, kad niekada nesupras moterų. O sugrįžęs į savo lėkštes ir kvėpuodamas Marso oru, kurio liko visai nedaug, pajuto kažką keista. Ko gero, jis ilgėjosi raganos Džordanos. Bet niekada niekam nebūtų galėjęs paaiškinti, kas gi yra tas ilgesys.

Komentuoti