1. Atrodo, kad žmonės šiuolaikinėje visuomenėje nori visur būti laimingi – šeimoje, darbe, karjeroje, asmeniniame gyvenime. Tai kaip ir savaime suprantamas lūkestis, tačiau taip pat nebūsi visada ir visur laimingas. Tai kodėl žmonės turi neadekvatų lūkestį visur ir visada būti laimingu? Ar nėra paprasčiau priimti faktą, kad laimė yra labai svyruojantis dalykas.
Savo privačioje praktikoje su klientais kartais taikau Gyvenimo rato pratimą. Klientas nusistato sau svarbias gyvenimo sritis – šeima, darbas, asmeninis tobulėjimas, draugai, sveikata, hobis, finansai, poilsis, romantiniai santykiai, dvasingumas ar kurias kitas. Įsivertina jas balais nuo 0 iki 10, kur 10 reiškia didžiausią pasitenkinimą ta sritimi arba didžiausią laimę. Dirbame su kliento pasirinktomis sritimis, dažniausiai su tomis, kurios įvertintos žemiausiais balais. Nematau nieko blogo norėti, kad visos gyvenimo sritys turėtų aukštą balą, bet tikėtis, kad visos gyvenimo sritys visuomet bus vertinamos aukščiausiu balu neįdedant tam jokių pastangų ar paprasčiausiai manifestuojant, yra tiesiog naivu ir neįmanoma. Kitais žodžiais tariant yra gerai norėti, kad būtų geriau, bet negali tikėtis, kad visada viskas bus idealu. Nesutinku su nuomone, kad visuomet laimingi gali būti tik bepročiai. Tikiu, kad visi žmonės gali būti laimingi ir žinoma, kad tas laimės indeksas nuolat svyruos.
Ar aukšti balai visose gyvenimo srityse automatiškai reikš, kad žmogus laimingas, o žemi, kad nelaimingas? Gali būti visaip. Laimė yra per daug sudėtingas dalykas. Todėl net ir su žemais visų gyvenimo sričių balais žmogus gali būti laimingas, o su aukštais nelaimingas. Painu? Na, taip jau yra. Manau, kad didžiausią vaidmenį laimėje vaidina gebėjimas džiaugtis ir būti patenkintu. Vienas turi mažai ir jam užtenka, o kitas turi daug ir jam vis negana. Kitas pavyzdys būtų depresijos atveju, kai viskas tavo gyvenime lyg ir gerai, bet niekas neteikia pasitenkinimo.
2. Ar nėra šiek tiek neadekvatu ir nerealistiška tikėtis laimės visose gyvenimo srityse? Kodėl žmonės vaikosi šito neįmanomo standarto ir atsisako priimti tai, jog gyvenime visada laimingas nebūsi – nemažai bus kliūčių, trukdžių, iššūkių. Juk tai normalus procesas.
Kaip tikroji ramybė yra ne tada, kai nėra audros, bet, kai ji yra, o tu viduje ramus. Taip ir tikroji laimė yra tuomet, kai eini per kliūtis, trukdžius, iššūkius, nes jie yra neišvengiami ir esi laimingas. Visa tai ką išvardinote nėra kliūtis laimei. O gali būti netgi priežastis. Kartais žmonės praėję labai sunkų gyvenimo laikotarpį (tremtį, koncentracijos stovyklas, sunkias ligas) tampa labai laimingi, nes jų gyvenimas stipriai palengvėja. Kartais, kad ką nors įvertintum turi pirmiau tai prarasti, o paskui atgauti. Į sunkumus gyvenime reikia žiūrėti kaip į svarmenis sporto salėje. Kuo sunkesni svarmenys, tuo didesni raumenys. Kuo daugiau gyvenime išbandymų, tuo didesnė stiprybė.
3. Ar šitą įsivaizdavimą, jog turi būti laimingas, nustato socialiniai tinklai? Juk dabar gali matyti visų gyvenimą internetinėje erdvėje ir tas gyvenimas galimai atrodo tobulesnis, gražesnis. Tai kažkas keliauja, tai tuokiasi, gražios nuotraukos, šypsenos. Gal iš čia kyla tas neadekvatus noras visada būti laimingu? Ar socialiniai tinklai sukuria apgaulingą laimės vaizdinį ir ar tai kenkia žmogaus laimės suvokimui?
Ar, pavyzdžiui, lyginimasis su kitais trukdo žmogui būti laimingu? Ar lyginimasis su kitais yra savotiškas žmogaus klaidingo laimės įvaizdžio susikūrimo šaltinis?
Ar geriau atrodyti laimingam ar tokiu būti? Žinoma, kad būti. Socialiniai tinklai tik kuria laimės iliuziją. Viena socialinių tinklų žvaigždė pasakojo, kad žmonės nemato tamsiosios tokio įvaizdžio kūrimo pusės. Pavyzdžiui ji paviešino savo nuotrauką, kurioje ji yra paplūdimyje. Manot ji tuo mėgavosi? Ne. Pabuvo, nusifotografavo, o likusį laiką redagavo nuotrauką ir galvojo jai tekstą. Baigusi, ieškojo kitos vietos nuotraukai. Man teko lankytis žmogaus, kuris nusižudė, Feisbuko profilyje – jokios užuominos, kad jam kažkas blogai, žmogus sukūrė tobulai laimingo žmogaus įvaizdį. Socialiniai tinklai gali versti lygintis su kitais ir jiems pavydėti. Tai gali pavogti iš jūsų laimę. Nesilyginkite su kitais, nes visuomet atsiras už jus geresnių, tobulesnių, turtingesnių. Lyginkitės tik su praeities savimi, aukite ir už viską dėkokite. Tuomet būsite laimingas.
Kalbant apie socialinius tinklus ir jų apgaulę, neišvengiamai norisi kalbėti apie šypsenas. Šypsotis ir apsimesti, kad esi laimingas yra labai lengva. O žmonės retai kada ir atskiria ar šypsena tikra, ar dirbtinė. Todėl, jei žmogus į socialinius tinklus kelia nuotraukas iš kelionių, su nauja mašina, su nauju namu ir visose šypsosi, turbūt visi pagalvosime, kad jis laimingas. Bet ne piniguose laimė. Žinoma, ši taisyklė negalioja gyvenantiems žemiau skurdo ribos. Jiems pinigai tikrai atneša laimės.
4. Iš tikro, keista, kad gerėjant gyvenimo lygiui, gyvenimo sąlygom, atsirandant visokioms galimybėms keliauti, tyrinėti pasaulį ir atrasti save (kalbant apie jaunimą), vis tiek ta laimė nejaučiama. Nesiseka darbe – nori išeiti, nesiseka santykiuose – skubama išsiskirti. Toks jausmas, kad žmonės net nebando pereiti per tuos iššūkius ir bėga nuo to iškilus menkiausiam sunkumui. Kodėl tai vyksta?
Turbūt dėl įsitikinimo, kad viskas lengvai pasiekiama, o jei susiduriama su kliūtimis – viską reikia mesti. Sesuo dirbo su įdarbinimais, ji pastebėjo, kad jaunesnioji karta neturi išsilavinimo, neturi patirties, o tikisi didžiulio atlyginimo. Taip, galimybių šiais laikais daug daugiau, bet blogoji šio gėrio pusė yra ta, kad dažnai žmonės pasimeta, nemoka pasirinkti, o pasirinkę dažnai galvoja, kad pasirinko neteisingai.