Ar tikrai? Ar įmanoma atsakyti į šį klausimą naudojant žodžius?

Kas tu esi? Daktaras? Studentas? Prezidentas? Idiotas? Liemenėlių atseginėjimo meistras? Dantų krapštukų kolekcionuotojas? Tai tik nurodo tai, kuo tu užsiimi.

Atsakysi pasakydamas savo vardą? Taip, tavo toks vardas, bet tu nesi tavo vardas. Aš neklausiu kaip tu save vadini? Aš klausiu kas tu esi?

Žmogus? Kas yra žmogus?

Nespausk

Pastebėjai kaip sunku atsakyti į klausimą kodėl? Kodėl nenori žaisti? Kodėl nusidažei plaukus? Netgi vaikai sužinoję, kad pieštukas vadinamas pieštuku užduoda dar vieną klausimą: o kodėl? Tai čia dar nesvarbūs klausimai, nes į juos atsakius ne daug kas pasikeistų. Bet daug ką pakeistų atsakymų radimas į tokius klausimus kaip: kodėl mes čia? ir kodėl apskritai yra kažkas, o ne niekas?

Pirmieji mano paminėti klausimai yra nelabai reikšmingi, antrieji – atvirkščiai, bet visgi galime būti ramūs, kad atsakymų neturime ir kantriai jo ieškoti. Tačiau trečiojo tipo klausimai reikalauja atsakymo čia ir dabar ir nepalieka mūsų ramybėje. Kada tokie klausimai kyla? Kai atsitinka nelaimė. Tik atsitikus nelaimei žmogus priima viską kaip yra. Bet paskui žmogus klausia: kodėl būtent man? Ir tas klausimas jam neduoda ramybės. Bet ar atsakymo radimas jam padėtų? Ar atsakymas iš viso yra?

Jobo dramoje pasakojama apie žmogų kuris daug turėjo ir daug prarado. Kai jį aplanko draugai, jie kelias dienas tyli. Žodžiai šioje vietoje beverčiai. Draugai Jobą palaiko ir jam padeda vien savo buvimu šalia. Bet kai jie pradeda kalbėti, draugų žodžiai tik pasunkina Jobo dalią. Draugai jam pasiūlo prielaidą, kad jis yra baudžiamas dėl savo nuodėmių. Jis ją iš karto atmeta, nes nesijaučia padaręs kažką blogo.

Ar Dievas baudžia už nuodėmes? Ar daro tai teisingai? Jei teisingai, tai kieno požiūriu teisingai, Dievo ar žmonių? Kodėl miršta kūdikiai? Jie juk nepadarė jokių nuodėmių. Kodėl maži vaikai suserga vėžiu? Krikščionybė atsakymo mums nepateikia. Karmos dėsnis tokius dalykus paaiškina. Viskas logiška ir aišku. Nusižengei praeitame gyvenime – štai tau atlygis.

O gal nelaimė visai nėra neLaimė? Juk jei turi platesnį požiūrį į savo gyvenimą, gali pamatyti, kad kiekviena nelaimė buvo laidas į laimę. Tai kas tu dabar esi, esi dėka to, kas vyko praeityje. Argi gali dėl ko nors pykti, būti dėl kažko nepatenkintas? Ne. Už viską turi būti dėkingas. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Viskas tik į gerą.

Nelaimė nėra nelaimė vien todėl, kad ji atsitinka. Nelaimė yra tada kai tu palūžti prieš ją. Kai netampi  dėl jos tobulesnis.

“Pralaimėjimas mūsų kaulus paverčia titnagu, silpną kūną – raumenimis, o žmogų – nenugalimu. Būtent tai formuoja tą didvyrių prigimtį, kuri valdo pasaulį. Todėl nebijokite pralaimėjimų. Niekada nebūsite taip arti pergalės, kaip pralaimėdami dėl garbingo reikalo.” H.V.Bičeris

Nespausk

Nespausk

Sokratas:

1. Kiek daug pasaulyje daiktų, kurių man nereikia.
2. Koks žmogus, būdamas malonumų vergas, nesudarkys savo kūno ir sielos?

“The things you own end up owning you.” Fight Club

Nespausk

Tavo gyvenimo būdas turi atspindėti tavo filosofiją. Tu turi ne tik sakyti kaip turėtų būti, kaip reikėtų daryti, bet ir pats taip daryti. Filosofija turi ieškoti atsakymo į klausimą: kaip reikia gyventi?

Ką reiškia žodžiai jei silpni tavo kumščiai…
Siela kulka ha na ir ką?
Ką išspręs tavo kumščiai jeigu smegenys tuščios….” “Siela – kulka” Svaras

Nespausk

Nubraižyk dvikampį.

Diena kai manęs nėra.

Nespausk

Pavojinga kalbėti vien tik metaforomis. Kai net nejauti, kad žmonės tavęs nesupranta.

Herakleitui pradėjo kelyje kauptis vanduo. Jis daktaro paklausė:

- Ar gali padaryti, kad vanduo taptų sausuma?

Daktaras nesuprato ir atsakė neigiamai.

Ir kokių tik būdų Herakleitas neprisigalvojo norėdamas išgyti.

Markas Aurelijus: “Herakleitas, tiek samprotavęs apie tai, kad pasaulį sunaikins ugnis, susirgo vandenlige ir mirė visas mėšlinas.”

Nespausk