Pirmas žingsnis link meilės sau yra savęs priėmimas tokio, koks tu esi. Kitų neigiamas savybes pastebime labai lengvai. O savąsias? Dažniausiai, mes jas jas ignoruojame ir įsivaizduojame, kad jų neturime. Ir kenčiame vaidindami kokie mes nuostabūs.
Nepaprastos paprastų žmonių istorijos. „…kasdienėse paprastų žmonių dramose tai ko nematai tarp reklamų ekranuose…“ Svaras Remigijus dirbo oro uoste, aptarnaudavo iškeliaujančius žmones. Būdavo tokių, kurie stodavo į jo aptarnaujamą eilę, nors ji būdavo ilgesnė. Taip jie darydavo matydami su kokia ugnele ir meile jis dirba savo darbą. Kaip jis maloniai elgiasi su žmonėmis. Grįžęs namo [...]
Kažkada maniau, kad yra tam tikri dialogų modeliai, kuriuos išmokus ir tinkamai pritaikius gali(ma) visada sulaukti norimo rezultato. Pavyzdžiui norint susipažinti su nauju žmogumi ir padaryti jam gerą įspūdį. Tokių universalių susipažinimo žodžių tiesiog nėra. Juk kiekvienas žmogus yra skirtingas ir skirtingai reaguoja į tuos pačius žodžius. Pastebėjau, kad su vienais žmonėmis šnekasi (sekasi šnekėtis) [...]
Žvilgsniai susitinka, dar prieš jai įlipant. Taip kartais būna, kai nesąmoningai atsisuki pasižiūrėti. Paskui tie žvilgsniai viduje, kartais sutinka, gal žiūri į mane. Paskui jau neabejoji. Ženklai, ženklai. Ji pasitaiso plaukus, nužiūri, pasižiūri į laikrodį. O tu vis stovi, droviesi. Mintyse generuoji dialogą. Nuo ko pradėti, nuo ko pradėti? Ir sugalvoji. Ir išlipi stotelėj, kurioj [...]
Apsikabinimai! Ir dar nemokami! Kuo daugiau tuo geriau. Apsikabinimai pusryčiams, pietums, ir vakarienei. Visa diena tarsi didelė šventė. Vakar dalyvavom nemokamų apsikabinimų šventėje. Su sąlyga, kad nespėjom su visais, tai dalyvavom atskirai. Su nuostabiomis merginomis pasidarėm plakatą ir ėjom per visą laisvę iki Rotušės. Viskas pavyko labai gerai. Visi iki vieno žmonės, kuriuos apkabinome, mums [...]
Žodžiai, žodžiai, dviejų žmonių, dar juk vaikų, pasakyti, tas saldus magnetinis laukas, kuris plevena tarp vyro ir moters, jau suko galvą, jau liepė ne taip statyti koją, pakelti ranką, žengti žingsnį… Juozas Aputis
- Taip, tu tikrai gyveni labai laimingai, – atsiduso Marsis susižavėjęs -Aha, – atsakė ragana, patylėjo ir pridūrė: – Nors yra vienas „bet”… – Koks tas „vienas „bet”? – sukluso Marsis. – Bet kartais man norisi ką nors įsimylėti, – sušnibždėjo Džordana, ir jos žalios akys pasidarė dar žalesnės. – Ką įsimylėt? – nesuprato Marsis. [...]
