Minčių mėsmalė

Mintys ateina didžiuliais srautais. Srautais ir ne po vieną. Kvailos, keistos, salotinės su taškiukais. O kartais būna tyla. Kartais keitiesi, bet pagrindas nesikeičia. Pagrindas lieka toks pats. Toks pagrindas, kuris daro mane manimi. Kaip medis turi turėti savo kamieną. Jis gali turėti lapus, gali neturėti, gali turėti kreivas šakas, gali jos būti tiesios. Bet kamieną jis turi turėti. Kitaip tai ne medis.

Išmestas kamuoliukas gali nuriedėti bet kur. Kuo mažiau laiko jam liko riedėti tuo mažiau galimybių jam keisti savo kryptį arba būti nukreiptam. Trumpiausias atstumas tarp dviejų taškų visuomet buvo ir bus tiesi linija.

„Kur eini?“ Koks kvailas klausimas. Jis mane glumina. Ar negaliu tiesiog eiti? O gal aš neisiu, gal važiuosiu. Atšals maistas? Bet tai vis vien neprilygs tam ką aš žadu pamatyti. Negyvenu tam, kad valgyčiau. Nesvarbu ar valgiau, svarbu ar noriu.

Pinigai. Gauti pinigus ir niekinti tuos, kurie man juos dovanoja. Ką gi reiškia tie pinigai palyginus su didele atvirukų kolekcija? Ir ne atvirukai svarbu. Svarbu žodžiai juose ir žmonės, kuriuos jie primena.

Nesakyk „reikėjo“. Neverta. Aš neturiu laiko mašinos. Vis tiek nieko nekeisčiau. Kam dar labiau viską gadinti? Geriau nebus. Geriau pakeisti požiūrį. Užsidėti akinius ir pamatyti gražesnį pasaulį. Kvailas ir paprastas gyvenimas. Bet nekeisčiau į niekeno kito, nes jis mano.

Galva galvoja greičiau nei ranka rašo. Minčių pliūpsniai. Daug kas skrieja pro šalį. Nesvarbu.

Norisi pasiimti žmones su savimi ir niekada nepaleisti. Bet tai apgaulė. Visada taip būna kai sutinki naują žmogų. Vėliau mistinis rūkas išsisklaido ir nebelieka paslapties. Nebeįdomu.

Jausti. Jausti bet ką. Gilės ant žemės. Praeivių žingsniai. Žaliai uždažomas medžių kraujas, kad niekas nematytų.

Ir jis su juo ginčijasi dėl Dievo egzistavimo, bet Dievas dėl to nei pradingsta, nei atsiranda.

Ar teologai tiki labiau už mane? Kieno tikėjimas tvirtesnis? Kaip įrodyti maldos veiksmingumą? Žinau, kad prašiau su abejone. Su bijojimu, kad neišsipildysi.

Dar niekada nesu matęs šviečiančio mėnulio ir niekad man nėra įkandęs uodas.

„Aš meluoju“. Tai ar meluoju ar ne?

Ar „Bobutės“ dešroje yra žmogienos? Ar būna vegetarinės mėsos?

Ruduo. Miršta lapai, krenta žemyn. Bet gražu.

Sėdžiu ir rašau ir galvoju ar sėdėdamas rašau, ar rašydamas sėdžiu.

Kaip gera, kad dangus mėlynas, o žolė žalia.

O kai jo paklausi ką jis ketina daryti toliau. Jis atsakys : „Ką tik panorėsiu“.

Komentuoti

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.