Lapkričio 16-ąją pasaulyje minėta tarptautinė tolerancijos diena – puiki proga pakalbėti apie tai, ką reiškia būti tolerantiškam. Žvelgiant į kasdienybę, kyla klausimas, kur yra riba tarp tolerancijos ir netolerancijos. Kaip išlaikyti pagarbą vienas kitam, būti pakančiam ir nesmerkti kitoniškumo? Apie tai kalbamės su psichologu Aurimu Gudu.

Planetoje gyvena milijardai žmonių, ir jų pasaulio suvokimas labai skirtingas. Įsivaizduokite, kas atsitiktų, jei visi įsitikėtų vien savo teisumu ir imtų bruktų savo nuomonę, elgesio stereotipus, gyvenimo būdą… Kiekvienas iš mūsų realybę priimame savaip ir turime savo nuomonę, tačiau neabejotinai verta pasistengti į pasaulį pažvelgti ir kito akimis.

Šįkart kalbame apie toleranciją. Ar ji – tik pakantumas kitokiai nuomonei, ar gebėjimas priimti žmogų tokį, koks jis yra, ir jo nesmerkti? A. Gudas sako, kad abu apibrėžimai teisingi. „Amerikos psichologijos asociacijos internetinis žodynas pateikia tokį tolerancijos apibrėžimą: tai yra priėmimas kitų žmonių, kurių veiksmai, įsitikinimai, fiziniai gebėjimai, religija, papročiai, etninė priklausomybė, pilietybė ir kt. skiriasi nuo jūsų suvokimo. Trumpiau tariant, pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių. Žodis „tolerancija“ kilęs iš lotyniško žodžio tolerantia, reiškiančio pakėlimą, kantrybę, ištvermę. Manau, kad lietuviškas tolerancijos atitikmuo ar sinonimas būtų pakantumas, arba pakanta, bet lygybės ženklo tarp šių sąvokų nedėčiau. Mat tolerancija labiau kalba apie kitokybės priėmimą nevertinant, teigiama ji ar neigiama, o pakantumas labiau kalba apie neigiamų žmogaus savybių, elgesio, žalingų įpročių ir viso kito pakentimą. Juk to, kas mums atrodo teigiama, nereikia pakęsti, mes tai mylime. O pakenčiame tai, kas mums nepatinka. Juk yra skirtumas, ar sakome „Aš tave priimu tokį, koks esi“, ar „Aš tave pakenčiu“, – aiškina psichologas. 

Tolerancijos daugėja

Psichologo A. Gudo manymu, mūsų visuomenėje tolerancijos daugėja, tačiau yra ir išimčių: „2006 m. „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad 68 proc. lietuvių turėjo nuostatą, jog psichinių sutrikimų turintys žmonės yra pavojingi. Nors tiesa yra ta, kad tokie žmonės įvykdo tik 4 proc. iš visų padaromų nusikaltimų. 2022 m. atlikto tyrimo „Stigmatizuojančios Lietuvos gyventojų nuostatos psichikos sveikatos srityje“ rezultatai rodo, kad pusė Lietuvos gyventojų turi teigiamas nuostatas dėl psichikos sveikatos sutrikimų turinčių asmenų, o 3 iš 4 teigiamai vertina kreipimąsi pagalbos patiems susidūrus su psichikos sveikatos sunkumais.“

Tačiau, pašnekovo teigimu, yra duomenų, kad pabėgėlių atžvilgiu tolerancijos mažėja. 2020 m. 27 proc. Lietuvos gyventojų apklausoje tvirtino, kad nenorėtų gyventi kaimynystėje su pabėgėliais, o 2021 m. šis skaičius išaugo iki 47 proc.

Netolerancija socialiniuose tinkluose

Be abejo, reikšti savo nuomonę, turėti tam tikrą poziciją ir ją apginti būtina, tačiau riba tarp tolerancijos ir netolerancijos, ko gero, labai slidi. Kaip netolerancija atrodo realiame gyvenime ir socialiniuose tinkluose? Anot psichologo, gyvenime netolerancija pasireiškia, kai dėl vieno toksiško kokios nors konkrečios pilietybės žmogaus pradedame nekęsti visos tos valstybės piliečių, esame nusistatę prieš juos, kai nenorime girdėti kito nuomonės, o tik stengiamės jį perrėkti. „Socialiniuose tinkluose netolerancija pasireiškia, kai nuolat kritikuojame, šaipomės, įžeidinėjame, komentuojame nesigilindami į tai, kas buvo parašyta. Kai raginame smurtauti prieš kitokius nei mes, grasiname susidoroti, žeminame kitų žmonių garbę ir orumą. Kai skleidžiame neigiamą informaciją, gandus, neturėdami jokių to įrodymų. Kai tyčiojamės iš žmogaus išvaizdos, politinių pažiūrų, religinių įsitikinimų, kitokios nuomonės. Kai smerkiame žmones, kurie turi psichikos sveikatos sutrikimų ar tiesiog lankosi pas psichikos sveikatos specialistus. Kai vartojame žeminančius žodžius, tokius kaip „invalidas“ ar „luošys“ vietoj „neįgalusis“, „bomžas“ vietoj „benamis“ ir pan. Kai menkiname kitus dėl jų rasės, pilietybės, amžiaus, skurdo, gyvenimo sąlygų, profesijos ar išsilavinimo. Kai nenorime įsigilinti, suprasti, priimti, o skubame pasmerkti, nuteisti. Kai žmogus dalijasi savo sunkumais, vargais, o kiti nuvertina, tuo džiaugiasi ar pradeda jį mokyti, kaip gyventi, ragina nebūti auka ar tinginiu, sako, kad jis tik trokšta dėmesio. Kai sakome, kad tikintiesiems išplautos smegenys arba kad jie tiki pasakomis. Kai, gavę pastabą, kad nederėtų kitų įžeidinėti, atkertame, esą jie neturi humoro jausmo. Kai dedame prie komentarų besijuokiančius veidukus, nors nėra nieko juokinga“, – netolerancijos apraiškas vardija A. Gudas.

Paskaičius komentarus socialiniuose tinkluose, išties neretai susidaro įspūdis, kad iki tolerancijos daugeliui mūsų dar labai toli – nepakantumas kitoniškumui, kitokiam mąstymui ar kitokiai nuomonei liejasi per kraštus. Žinoma, reikia pasakyti, kad ne visi žmonės rašo komentarus, o tarp rašančiųjų yra ir smerkiančiųjų kitų komentatorių netolerantiškumą.

Kodėl sunku priimti kitokį?

Kodėl kai kuriems žmonėms sunku priimti kitokį gyvenimo būdą ar kitokį požiūrį? Psichologo A. Gudo teigimu, taip yra dėl žmogaus įsitikinimo, kad taip, kaip aš gyvenu ar mąstau, yra geriausia, teisingiausia. „Mums patinka panašūs į mus, o ne tie, kurie labai nuo mūsų skiriasi. Sakoma, kad priešingybės traukia. Kartais ir traukia, kai turi kažką teigiamo, ko mes neturime, bet dažnai priešingybės nervina, – pabrėžia pašnekovas. – Pavyzdžiui, kodėl pelėdos negali eiti miegoti normaliu laiku ir leisti vyturiams ramiai miegoti? Netgi žodis „bendrauti“ kilęs iš žodžio „bendras“. Mums sunku bendrauti su tais, su kuriais turime mažai ką bendra ar kurių nuomonė visiškai skiriasi nuo mūsų manymo. Juk būna, kad žmonės užduoda klausimus kitiems, bet tik tam, kad jie pritartų ir patvirtintų klausiančiojo nuomonę. Socialinės tapatybės teorija teigia, kad skirtingos nei mūsų pačių idėjos kelia pavojų asmens pasaulėžiūrai, o tai išprovokuoja gynybinę reakciją. Žmonės linkę palaikyti savo grupę ir nepasitikėti kitokiais. Skirsto žmones į „mes“ ir „jie“. Kitokia nei mūsų nuomonė kelia psichologinį diskomfortą, todėl ją atmetame.“

O kodėl taip sunkiai priimami, kartais net nepakenčiami kitos religijos žmonės? „Sunku kalbėti apie religijas, nes jos labai skiriasi, bet pagrindinė religinės netolerancijos priežastis yra tikėjimas, kad tik tavo religijos atstovai bus išgelbėti, o kiti pražus. Jeigu tuo tiki, padarysi viską, kad atverstum kitus į savo tikėjimą, nes juk nenori, kad jie pražūtų. Bet jeigu tiki, kad ir kitose religijose yra išgelbėjimas, taip nesielgsi, – aiškina A. Gudas ir metaforiškai palygina: – Jei išrastum vaistus nuo vėžio, ar būtum tolerantiškas tiems, kurie parduoda preparatus, tik mažinančius vėžio simptomatiką, bet ligos nepanaikinančius?“

Šeimos, mokyklos, žiniasklaidos įtaka

Ar tolerancija reiškia, kad turime su viskuo sutikti, net jeigu tai prieštarauja mūsų vertybėms?

Pasak psichologo, šeima ir mokykla gali būti ta pirmoji terpė, kurioje susidursime su kitoniškumu ir rinksimės – būti tolerantiškiems arba tokiems nebūti. „Tėvų pavyzdys yra svarbesnis negu jų žodžiai. Jei tėvai moko tolerancijos, bet elgiasi priešingai, labiau tikėtina, kad vaikai perims tėvų elgesio modelius. Šeima, kurioje leidžiama laisvai reikšti jausmus ir gerbiama kitokia nuomonė, formuoja empatiją – pagrindinį tolerancijos komponentą“, – teigia A. Gudas.

Jo įsitikinimu, mokyklos, kurios integruoja žmogaus teisių ir etikos temas, ugdo didesnį atvirumą kitokybei: „Teigiama patirtis bendraujant tarp skirtingų grupių mokykloje mažina išankstinius nusistatymus. Tolerantiški mokytojai kuria saugią erdvę skirtingoms nuomonėms, o autoritarinis stilius skatina nepakantumą.“

Pasiteiravus apie žiniasklaidos įtaką formuojant toleranciją, psichologas sako, kad pasikartojantys stereotipiniai ar neapykantą kurstantys žiniasklaidos pranešimai didina visuomenės polinkį į netoleranciją, tačiau pabrėžia: „Dažniau pranešdama teigiamas naujienas, žiniasklaida taip pat yra pajėgi griauti neigiamus stereotipus. Netgi jos vartojami žodžiai, ypač antraštėse, gali daug nulemti kalbant apie visuomenės požiūrį į tam tikrus reiškinius, pavyzdžiui, „migrantų krizė“ ir „žmonių, ieškančių prieglobsčio, situacija“.“ 

Socialinių tinklų poveikis

Ko gero, nesuklysiu pasakiusi, kad šiandien dažnas iš mūsų daugiau ar mažiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose. Kaip jie veikia mūsų gebėjimą būti tolerantiškiems? Ar labiau jungia, ar skaldo? Psichologas A. Gudas sako, kad socialiniai tinklai dažniausiai neskatina jokio pokyčio. Jie greitai perpranta kiekvieno pažiūras, nuomonę, tai, kas žmogui patinka ar nepatinka, ir stengiasi pateikti tik tai, kas neišeina už jo vadinamojo burbulo ribų. Prie to prisidedame ir patys: nustojame sekti tai, kas mums nepatinka, prieštarauja mūsų nuomonei arba naudojame funkciją „Rodyti mažiau“.

„Žinoma, socialiniai tinklai gali skatinti toleranciją, nes tai yra gera terpė susipažinti su kitokiais ir kitokia nei tavo nuomone, bet labai sunku pasakyti, kiek įrašų reikės pamatyti, kad tai lemtų nors menkiausią pokytį, – svarsto psichologas. – Aš asmeniškai iš vienų žmonių galiu priimti kitokią nuomonę, o iš kitų – ne. Labai svarbu, kaip visa tai yra pateikiama, nes vieni moka tai daryti pagarbiai, kiti – ne.“

Kaip reaguoti į netoleranciją?

Kiekvienas susiduriame su netolerancijos apraiškomis kasdienybėje – darbe, gatvėje, komentaruose internete. Kaip į jas derėtų reaguoti? „Manau, kad vadinamosios atšaukimo kultūros (angl. cancel – atšaukti; reiškinys, kai dėl konkrečių veiksmų ar pasisakymų viešas žmogus ar organizacija patiria masinį gėdinimą ir puolimą socialiniuose tinkluose – red. past.) teigiamas aspektas yra tas, kad ji skatina labiau gerbti kitus ir geriau pagalvoti prieš ką nors pasakant ar paviešinant. Deja, tai daroma per bausmės baimę, blokavimą ar atleidimus iš darbo. Gal to ir reikia, kai akivaizdžiai skatinamas smurtas, neapykanta, bet tikrai ne tada, kai tiesiog paviešinama nepopuliari nuomonė, išsakomos mintys. Gerbkime žodžio laisvę, leiskime žmonėms klysti, atsiprašyti, ištrinti tai, kas netinkama.

Jei į nepagarbias replikas atsakome tuo pačiu, kuo mes geresni už juos?“ – svarsto A. Gudas.

Tad kaip turėtume elgtis, jei susidūrėme su netolerancija savo atžvilgiu? „Vertėtų ramiai pasakyti arba parašyti, jeigu tai nutiko internete, kokie žodžiai jus užgavo, kaip dėl to jaučiatės, ir paprašyti taip daugiau nesielgti. Labai gražu, kai kiti jus pradeda ginti. Esu tai patyręs ir labai dėkoju“, – sako psichologas. O susidūrus su netolerancija darbe, jis pataria pirmiausia pasikalbėti su pačiu bendradarbiu ir tik tada, jeigu jis elgesio nekeičia, kreiptis į vadovybę.

Už toleranciją geriau meilė 

Ar tolerancija turi ribas? Ar yra dalykų, kurių priimti tiesiog negalime ir neturėtume? „Žinoma, kad tolerancija turi ribas. Negali būti tolerancijos blogiui, piktnaudžiavimui, nusikaltimams. Ar turėtume būti tolerantiški netolerancijos apraiškoms? Manau, kad ne“, – teigia psichologas.

Beje, čia norisi prisiminti šviesaus atminimo Leonido Donskio žodžius: „Tolerancija galima tik tuomet, kai yra netolerancija netolerancijos buvimui. Reikia kaip tik labai stipriai stabdyti blogį.“

Tad kaip ugdyti toleranciją, kad pasaulis taptų harmoningesnis, o mūsų gyvenime būtų daugiau pagarbos, supratimo ir žmogiškos šilumos? „Ugdyti empatiją, daugiau galvoti apie kitus. Prieš ką nors pasakant pagalvoti, kokį tai gali turėti poveikį. Atpažinti netoleranciją skatinančias melagienas ir jų neplatinti. Kas yra geriau už toleranciją? Meilė. Mylėkim vienas kitą“, – baigdamas pokalbį pabrėžia A. Gudas.

Kalbino Dalia Aleknienė. Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė“.