R.W. Emersonas. Poetas

„Gamtos įtaka, deja, yra per menka, kad taptume menininkais. Kiekvienas prisilietimas turėtų mus sujaudinti. Kiekvienas žmogus būtų menininkas, jei galėtų pasidalyti tuo, ką yra patyręs. Ir nors gamtos spinduliavimai ir pulsavimai pakankamai galingi, kad pasiektų mūsų jausmus, tačiau jie, deja, nėra tokie stiprūs, kad pasiektų pačią žmogaus šerdį ir virstų žodžiais. Poetas yra tas žmogus, kuriame visi šie gebėjimai harmoniškai susilieja, žmogus. Nevaržomas vidinių užtvarų, jis mąsto ir liečia tai, apie ką kiti gali tiktai svajoti, jis perleidžia per save visą žmonių patyrimą, jis – žmonių padermės reprezentantas, nes geriausiai geba savo patirtį perduoti kitiems. „

2 Comments R.W. Emersonas. Poetas

  1. Ramune

    Močiutės gaida

    Ilgai prisiminsiu rasotus laukus
    Ir saulės nušviestus siaurus takelius
    Norėčiau atmint ir lopšinė dainos,
    Bet jos negirdėjau aš niekados.

    Tačiau man įstrigo močiutės gaida
    Prie lopšio dainuota man kažkada
    Gailėjo ji Meilės, jaunystės dienų
    Ir mokė anūkę gražiausių dainų.

    O aš dar mažytė lopšely gulėjau
    Ir tyliai iš lopšio i dangų žiūrėjau
    Norėjau, kad mane apglėbtų mama,
    Bet ji egzistavo tik mano sapne.

Komentuoti