Dabar gyvename moderniame pasaulyje. Mūsų gatvės apraizgytos laidais, mūsų galvos pilnos reklaminių frazių, o apie rytojaus orą sužinome iš orų prognozės. Daugiau žinome apie Maiklą Džeksoną negu apie savo tėvus. Pro dangoraižio langą tuoj nebematysime koks lauke oras. Išvažiavę į gamtą su trankia muzika bandome pailsėti, bet grįžtame tik dar labiau pavargę. Mes jau tiek atbukę, kad tik seksas ir narkotikai sugeba mus sudirginti. Mūsų skonio receptoriai tokie atbukę, kad mes jau nebejaučiame vandens skonio. Ir duona mums jau nebesaldi. Mūsų parduotuvių lentynos lūžta nuo gerybių ir mes manome, kad viską šiame pasaulyje galime nusipirkti. Bet ar šito mes norėjome? Taip, norėjome. Lėkėme strimgalviais į šį tikslą. Juk mus taip traukė reklaminės etiketės ir reklamose rodomi laimingi veidai. Norėjome ir mes tokie būti. Bet ar esame?

Ir šiuo keliu mes tebeeiname. Darome savo gyvenimą vis lengvesnį. Indus už mus išplauna indaplovė, vaikus prižiūri tarnaitė. Greitai mums nebereikės nieko daryti. Viską padarys už mus. Už mus ir gyvens. „Kad ir kiek klozetas bekainuotų vis vien tuštintis teks pačiam“.

Dėkokite silpnieji šiuolaikinei medicinai, nes tik jos dėka dabar esate gyvi. Anksčiau daug žmonių mirdavo vos gimę. Gamta pati atrinkdavo stipriuosius. O dabar kūdikiai auginami šiltnamio sąlygomis ir lieka gyvi. O paskui auga silpni ir ligoti. Šis pasaulis yra stipriesiems. Žinojot?

O buvo laikai kai atsigėręs vandens galėjai pasakyti iš kurio jis šulinio. Galėjai tiksliai nuspėti orą. Gyvenai šaltame name su šaltomis grindimis ir vis tiek nesirgdavai. Žmonės vienas kitą pažinojo ir bendravimui nereikėjo nei telefonų, nei kompiuterių. Kai vaikai gerbė savo tėvus, tėvai mylėjo savo vaikus.