Ta karta

Ta karta, kuri augo be gerosios animacijos netiki mirtimi. Jie mano, kad mirtis neegzistuoja. Juk Tomas ir Džeris vis žudo vienas kitą, bet niekada nemišta. Juk kartą miręs kompiuteriniame žaidime gali paspausti mygtuką ir pradėti iš naujo. Koviniuose filmuose yra be paliovos šaudoma, bet pagrindiniai „gerieji“ herojai niekada nemiršta ir gėris triumfuoja. Triumfuoja prieš ką? Prieš įsivaizduojamą blogį. Dažniausiai prieš kokį nors beprotį, kuris nori, kad pasaulyje įsivyrautų blogis. Kokia nesąmonė.

Kiek daug smurto ir pornografijos dabar yra prieinama kiekvienam. Net ir patiems mažiausiems. Kokios pasekmės? Prievartaujamos nepilnametės, sūnūs pjauna motinai galvą, nes taip matė per televizorių.

Ta karta yra kupina neapykantos, netolerantiškumo. Jeigu žmonėms patinka tie patys dalykai tai juos vienija, bet deja vienija ir neapykanta. Ir tokie nekentėjai netgi buriasi į grupeles ir neapykanta vis auga, nes jie nekenčia visi kartu. Nekęsti juk taip lengva.

Pokalbis:

„Mačiau kovą, kurioje kovojo brazilas su japonu. Laimėjo brazilas.“

„Tai gerai, kad brazilas. Nekenčiu tų čiurkų.“

„O kodėl tu nekenti japonų?“

„O ką jie man gero padarė?“

„Jie ir neturėjo tau nieko daryti. O ką padarė brazilai?“

Ta karta neturi didelio žodyno. Jie vartoja vos kelis šimtus žodžių. O tuos žodžius, kurių nežino pakeičia keiksmažodžiais. „Paduok tą nac*ui š*dą, kaip ten jis vadinasi, ai bl*t pats pasiimsiu žoplį.“ Netgi savo geriausią draugą pavadinti lopu, asilu ar kvailiu yra visai ne keista. O kur dingo pagarba?

Komentuoti