Pasiilgau žmonių. Pasiilgau tikro nuoširdaus bendravimo. Tikro dialogo kai abu dalyviai nusimeta kaukes ir šarvus. Pavargau nuo žmonių apsimetinėjimo, nuo apsikeitimo standartizuotomis frazėmis, standartizuotos kalbos, plepalų, kalbėjimo pro šalį, nuo tokių pokalbių kai kiekvienas kalba tik sau, tarsi dvi radijos transliuojančios skirtingas stotis. Kartais kalbi su žmogumi ir atrodo, kad tikrasis tavo pašnekovas yra už neperžengiamos sienos. Gal čia tik aktorius bandantis kuo realistiškiau suvaidinti tavąjį pašnekovą? Žinoma ir pats ne visada gali būti atviras. Šarvus gali nusiimti kai ir kitas sutiks likti be jų. Kitaip šarvuotasis gali atvirąjį labai įskaudinti.
Nusimetus šarvus žmogus sako: Aš esu atviras, neapsimetinėju, kalbu tik tai kuo tikrai tikiu. Tu man svarbus. Tokie pokalbiai naudingi abiems. Abu pašnekovai vienas kitam gali atstoti psichologą ir kunigą. Kodėl nesergantys sunkiomis ligomis žmonės eina pas psichologus? Todėl, kad jie neturi kam atsiverti, neturi kas juos išklauso. Tai kaip čia yra? Juk aplinkui tiek daug žmonių? Taip, daug, bet dauguma jų – masiniai atsiskyrėliai.
Žmonės gali padėti vienas kitam kalbėti apie savo problemas, apie tai kas juos neramina. Net nebūtina rasti problemų sprendimus. Padeda jau vien kalbėjimas.
Žmogus žmogui kunigas. Taip. Galima išsakyti nuodėmes. Dar geriau jei esi nusidėjęs tam žmogui ir nuoširdžiai atsiprašai. Kam? O kam nešiotis akmenį krūtinėje?
Visa tai kas buvo pasakyta atvirumo pasaulyje jame ir turi likti. Pas šarvuotuosius nereikia nieko neštis.
Ar ne todėl rašai dienorašti, kad trūksta bendravimo? :)
Gražai dėstai mintis, tačiau jos neskamba labai džiugiai…
Ne, ne todėl. Juk mano rašymas nelabai ir susilaukia responsų. O jei ir susilauktų, tai tai nebūtų bendravimas ta prasme kokios aš noriu ir apie kurią rašau. Rašau dėl to, kad negaliu nerašyti.
Manęs ir negali džiuginti tai nuo ko aš pavargau.
Patyrę, kad vienišumo jausmas yra kančia, žmonės pradeda jo bijoti. Iš baimės likti vieniši, jie bendrauja su bet kuo. Iš baimės, kad ir tas „bet kas” jų neatstumtų, jie bando apsimesti tuo kas jie nėra, nes supranta, kad nėra tobuli, o baimė verčia manyti, kad tai gali tapti atstūmimo priežastimi.
Mano nuomone nuoširdus ir atviras bendravimas įmanomas tada, kai nėra baimės, arba ji yra tiek sumažinta, kad įmanoma ją valdyti. Ir tai aišku turi būti abipusiška.
Kad būtų galima sumažinti, valdyti, o galiausiai ir visiškai paleisti baimę, pirmiausia reikia ją įsisamoninti ir turėti tvirtą motyvaciją dirbti su ja.
Kadangi ne visi žmonės yra linkę tuo užsiimti, su jais neišeina atvirai ir nuoširdžiai bendraut, nes kaip kad tu, Aurimai, sakai, tie žmonės yra užsidėję šarvus. Tačiau šarvai yra tik iliuzija. Galima pajaust žmogų ir už storiausių šarvų, už visos vaidybos ir šydų, tik vieno ko negalima – priversti jų iš ten išlysti, jei jie nėra tam pasirengę. Ir atjautą tokiems žmonėms, manau, reikia stengtis praktikuot, nes šarvai yra labai susiję su kančia – iš jos kyla ir į ją gailiausiai vėl nuveda.
O išeitis iš tavo situacijos, man atrodo, yra sąmoningumo praktikavimas ir kantrybė, nes kelyje visada pasirodo žmonės, kurių lauki. Sooner or later…
Aš irgi to labai labai pasiilgau… Tikro bendravimu su tikru žmogum. Gyvenu mumiukų troliukų pasauly, ir jaučiu, kad tuoj pati tokia pavirsiu
Manau, kad visi norėtų to paties….
Sveikas, Aurimai.
Aš jau antrą kartą lankausi tavo svetainėje. Užtikau netikėtai. Dėkui, kad atsirado nestandartinis tinklapis. Dėkui, kad nebijai save išreikšti ir pasiūlyti tai, ko dabar dažnai trūksta – nuoširdumo, bendravimo, pasikalbėjimo su kitu, pasiguodimo ir supratimo. Mes taip skubame, taip bėgame, skaičiuojam metus, o valandos ir minutės prebėga visai nepastebimai, ir prireikia metų, kad prisimintum tai, ko nesugąžinsi ir kas iki skausmo tave jaudina ir graudina… Linkiu šiai svetainei ilguoti ilgai.
Kažkaip aš čia labai pavėluotai aptikau šitas mintis. Pilnai suprantu tave, Aurimai. Manau, visi to nori, tik bijo paatvirauti su pačiu savim. O tai jau yra tikrai blogai, kai užsisklendi ir nuo paties savęs.
Pirmą kartą buvau šioje svetainėje, ieškojau apie psichologinį bendravimą info, liux, labai įdomūs žmonių pasisakymai, diskusijos, vieta, kur gali jaunimas atvirai kalbėtis (aš ir dar prie jaunimo :)
Veidmainiavimas- tai pagrindinis nuodas, kuris trukdo bendrauti. Pvz.: kalbasi Onytė su Petrute (žinai ta Zosytė tokia kvaila, nieko neišmano, visiškai tuščias žmogus. Su ja visiškai neįdomu ir t.t)
Kalbasi Onytė su Zosyte (žinai ta Petrutė tokia kvailelė, nieko neišmano. Neverta su ja bendrauti)
Ir kai iš šalies klausaisi ir stebi tokias „Onytes” nebesinori bendrauti. Kalbi tik paviršutiniškai, tik apie nereikšmingus dalykus
Žmogus žmogui kunigas… Kodėl tiek mažai tokių, tai suprantančių? Kodėl visi užsisklendę tik savyje..? Velnias, juk jei pradėtume nuoširdžiai bendrauti, ir patiems lengviau gyventi būtų, pasaulis galu gale šviesesnis pasidarytų! Bet – kiekvienas sulindę į savo dėžutes, o dar ir tose dėžutėse į atskirus stalčius…
Taip, pavargsti… Kai kalbi, ir nesi girdimas… Kai, būdamas su žmogumi, jautiesi lyg būtumet visai atskiruose pasauliuose, kai žinai, kad tau sakoma netiesa, ir visa esybe negali tuo patikėti… Nejau tai vadinama gyvenimu?
Nuoširdus bendravimas gali būti ir vienkartinis aktas, kai parodoma simpatija
komunikabilumo formoje pašnekovui dėl jo slaptų neverbalinio pobūdžio signalų, priimtų kaip kvietimas pasidalinti mintimis, įspudžiais, jausmais, bet nesiveržiant į gilesnę pažintį ar kitokį įsipareigojimą.
Man šita tema, visa tai kas buvo suagalvota ir parašyta yra visiška tiesa…Man be galo patiko tai, kas buvo parašyta. Visa tai buvo tiesa…Visa tai priverčia susimastyt…
Yra toks neseniai sukurtas filmas: Vicky, Christina, Barcelona. Jame jaučiama laisvės tikrų jausmų, tikros asmenybės ir tikro gyvenimo idėjos.
Parašyta teisybė. Norėčiau taip atvirai pabendrauti, kai kitas žmogus mane išklauso. Paprastai būna, kad tik aš išklausau, o mane ignoruoja, nutraukia kalbą, vėl apie save kalba. Tai atveda tik į pyktį ir nenorą bendrauti.
Aš ir jaučiuosi nesuprasta ir vieniša nuo žmonių šaltumo.Nėra artimos sielos,kuri norėtų taip pat atsiverti ir nuoširdžiai bendrauti. Pasiilgau šilto bendravimo,šiltų jausmų po kuriais nėra apgaulės ir melo. Labai liūdna,kad net pas psichologę negaliu rasti tai ko ieškau. Man vis atrodo, kad ji manęs klausosi bodėdamasi ir nori, kad greičiau baigčiau pasakoti savo liūdnas istorijas. O aš noriu būti tik suprasta ir išklausyta. Paskutiniu metu „atsisijojo” daug draugų iš mano rato, kurie su manim nebuvo atviri. Kažkodėl dabar tikiu, kad tik šilto ir artimo bendravimo be jokių kaukių galiu tikėtis tik iš savęs. Labai gaila,bet taip jau yra. Labai patiko tavo straipsnis. Nes ji tikra tiesa ir manau,kad jis buvo nuoširdus.
Mane labiausiai gąsdina būtent mano užsidedamos kaukės…Ir tos uždėtos kaukės pastebėjimas drasko vidų… bet IR TAI PRAEIS
Sutinku su daugelio čia rašančių pasisakymais. Mano situacija yra ta kad visi mano draugai su kuriais artimai ir nuoširdžiai bendraudavome emigravo. Negaliu sakyti kad aš dabar neturiu draugų tačiau su jais bendravimas kiek kitoks. Jaučiu kad aš daugiau duodu nei gaunu atgal. Visa bendra veikla beveik visada vykdoma mano iniciatyva, o ir atvirauti jie per daug nelinkę. Pasiilgau ir aš nuosirdžių žmonių kaip ir jūs visi čia rašantys.
Žinote tokią frazę: bendravimas dėl bendravimo? Kai vertybė yra pats procesas ir tas žmogus su kuriuo bendrauji. Visa tai gali duoti daug daugiau, nei įsivaizduojame. Manau visuomenės susvetimėjimas, bendruomenės jausmo nebuvimas kaip tik ir susijęs su bendravimo (dėl bendravimo) stygiumi. Turiu norą ir idėją kurti klubą (ne virtualų) Klaipėdoje. Jei turi ką pasakyti, pasiųlyti, gali padėti, rašyk man imozgliakova@gmail.com
Smagu, kad yra žmonių, matančių, kiek aplinkui apsimetinėjimo, kaukių, veidmainysčių ir tuštybės mugių… O juk būna, kad susitinka dvi kaukės, pasikalba ir išsiskirsto su kažkokia tuštuma širdy. Nes nė vienas nebuvo tikras. Nė vienas neatvėrė širdies. Visi liko saugiame savo kokone ir tik imitavo pokalbį. Iš tiesų kalbėjosi apie nieką, apie tuštybę.
Aš taip pat pavargau. Dėl to renkuosi keletą tikrų draugų, su kuriais galiu būti nuoširdi ir atvira, tikra, kalbėti iš širdies. Renkuosi keletą širdžiai mielų žonių vietoje minios. Nes minioje verkia vieniša, nesuprasta širdis…
Skaitau, ir atrodo, tai mano mintys…bet kaip yra žiauru, kai gyveni žmonių apsuptyje, o jautiesi toks vienišas, velnioniškai vienas….
Pingback: Bendravimas - Mintys.lt
Pingback: Mintys apie psichoterapiją - Mintys.lt