Ačiū už vakarykščią dieną. Ji buvo labai įvairi ir kupina geros nuotaikos. Smulkiai nepasakosiu tik dar noriu padėkoti už koncertą. Tai buvo pats geriausias koncertas, kuriame esu buvęs. Arba kitaip sakant vienintelis į kurį nesigailėjau, kad ėjau. Koncertavo Sweetness theory, Mantas ir G&G Sindikatas.

Sweetness theory. Tai kažkas panašaus į lengvą, lyrinį roką kaip Snow patrol ar pan. Anksčiau labai mėgdavau roką ir visą tą pykčio muziką, bet dabar pradedu nuo to bėgti. Kaip tik vakar ištryniau Linkin Park dainas.

Prie kiekvieno muzikos stiliaus reikia priprasti. Taip pat ir prie roko. Kai pirmą kartą išgirdau Linkin Parkus jie man totaliai nepatiko. Bet vėliau juos drąsiai galėjau įrašyti į mėgstamiausių grupių penketuką. Kodėl rokas (na ne visas) yra pykčio muzika? Todėl, kad tekstai tokie, todėl, kad muzika erzinanti, jei jai nesi nusiteikęs. Ir daug įrodymų yra, kad tie, kurie tokios muzikos klausosi yra agresyvesni.

Tokia muzika leidžia pykčiui plisti toliau. Tarkim tave kas nors supykdė, tu pradėsi nebekęsti, tu klausysi tokios muziko (nes supykus ji labai tinka) ir tai palaikys tavo pyktį.

Šiaip norėjau išreikšti savo nuomonę apie roką. Sweetness theory čia niekuo dėti.

Mantas. Ši dalis patiko labiausiai. Muzika labai užvedanti, pakelianti nuotaiką, žodžiai prasmingi. Mantas geriausiai jautėsi ant scenos. Nors publika ir nebuvo labai jau tokia kokios atlikėjai norėtų, bet Mantas pasirodė gerai, matėsi, kad jam patinka tai ką jis daro.

G&G Sindikatas. Laukiau šios grupės pasirodymo. Bet kai jis atėjo (tai buvo vaikščiojantis pasirodymas) draugai pradėjo mane tempti namo.

Sindikatas yra tie žmonės, kurie diktuoja madas visai Haž-Haž kultūrai. Ir veda gana tinkama linkme. Jų muzika nėra pagyrūniška kaip amerikiečių kurie dainuoja kokie jie kieti, turtingi ir kiek bobų turi. Ir žodžiai netušti ypač tokiose dainose kaip: „Rytojui reikia nedaug”, „Muzika, kuri saugo” ir „Tiems, kas rašo„. Bet. Ar ne laikas apsispręsti, kuria linkme judėti? Pykčio ar meilės keliu eiti?