Kažkada…
Ant kraujuojančios žaizdos dėdavau trauklapį
Žinodavau, kad negalima žiūrėti kai virina, bet vis vien žiūrėdavau
Mano keliai buvo nuolat nubrozdinti
Norėjau užaugti
Žaisdavau futbolą
Bėgiojau per lietų
Norėjau nueiti iki vaivorykštės
Rinkau popieriukus nuo kramtomųjų gumų
Norėjau būti saldainių fabriko direktorius arba futbolininkas
Segdamasis megztinio užtrauktuką aukštai pakeldavau smakrą, kad neprisisegčiau
Gaudžiau kiškį su druska.
Būdamas rūke pavydėdavau žmonėms esantiems rūke.
Neskirdavau kas yra petis, o kas pečius.
Savo vardą rašydavau taip: ARM.
Tai nuėjai iki vaivorykstės?
Aš manau jog tu esi labai įdomus žmogus.. ;) džiaugiuosi už tave jog tavo patirtimi, mintimis ir džiaugsmu daliniesi su kitais.. ;) nelaikai visko sau.. ;) tikriausiai laikaisi minties kad laimingu galima būti darant laimingais kitus.. ;) dažnai užeinu čia.. bet pirmą kart sugalvjau parašyti.. galvojau kas yra tas žmogus kuris šičia rašo.. ;) gaila jog nėra tokių daug.. ;)
„Būdamas rūke pavydėdavau žmonėms esantiems rūke” – super!
Ir man su rūku labai patiko. Apskritai, mano nuomone, tu esi žmogus su didele širdim ir didelėm svajonėm :)
:) taip, zuikius su druska ir aš gaudžiau…!
kažin ar čia kas nors nuostabaus. visi buvom vaikai, svajojom, gaudėm, verkėm, nuoširdžiai džiaugėmės. Tik neužrašėm, nes atrodo „kam to reikia”. Ir kam gi to reikia? m?
Kam nereikia, tas neskaito gerbiama Marija :) kam įdomu, žinoma, pervers ir perskaitys šiuos žodžius. Vertinu tokias mintis, pasisakymus iš širdies .. kad ir kokie jie bebūtų ,svarbu būtų iš širdies ;)
Sėkmes, Jums, Aurimai.
Labai juokingai parašyta :) kai pagalvoju tai ir man panašiai buvo :)
Mano vaikystė tokia pat..tik tiek, kad skirdavau petį nuo pečiaus..:)
perskaičiau. patiko. mane primena..
Kiekvieno iš mūsų galvoje nuolat sukasi tūkstančiai minčių. Tik ne visada jas norime ar sugebame išreikšti žodžiais. Smagu, kad kai kas tai ne tik sugeba, bet ir linkęs pateikti bendram vartojimui ;))