Radjardas Kiplingas

Jei (iš anglų kalbos vertė Lionginas Pažūsis)

Jei tu ramus, kada visi klejoja,
Pametę galvas, kaltina tave;
Tiki savim, kada kiti dvejoja,
Ir jų dvejonių nelaikai kalte;
Jei moki kantriai laukt ir nepavargti,
Už piktą šmeižtą nesiteist šmeižtu,
Nekenčiamas nekenčiančių nesmerkti
Ir nesidėt protingu nei geru;

Jei tavo svajos remiasi tikrove,
O mintys – ne vedliai, o palyda;
Jei tu, sutikęs Negandą ir Šlovę,
Gali bodėtis viena ir kita;
Jei kęst gali, kai tavo tiesą šventą
Derglioja niekšai, siekdami klastos,
Kai žlunga tai, kas sunkiai užgyventa,
Ir vėl pradėti viską iš pradžios;

Jei visą, ką anksčiau esi laimėjęs,
Gali lengva širdim ant kortos dėt,
Pralošt, vėl griebtis to, nuo ko pradėjęs,
Ir niekada po to nesigailėt;
Jei savo raumenų ir dvasios galią
Gali valdyti taip, kaip sumanai,
Ir nepalūžt, kai teturi tik Valią,
Kuri tau tyliai kužda: „Privalai!”;

Jei su minia gali būt sąžiningas,
O su karaliais – paprastas, kuklus;
Jei priešams ir draugams esi teisingas
Ir su tavim kiekvienas pagarbus;-
Jei tu jauti, kaip greitai bėga Laikas
Ir jį matuot sekundėmis gali,
Tada tu būsi tikras Žemės vaikas,
Tada, sūnau, tu tapsi Žmogumi.

Jonas Aistis

Džiazas

JUODA kava, pilkų veidų dar keletas
Ir dirbtinį linksmumą rodo džiazas.
Mano širdis nuvargusi nualusi,
Tartum ledais sukaustytas Kaukazas.

Abuojumu ir šypsena, it mirusio,
Žiūriu, kaip žaidžia cigaretės dūmas.
Žiūriu tuo sopuliu, tuo sopuliu pastirusiu –
Širdy nei kirminas dar sugelia graudumas,

Bet kas iš to, kad piršto nepajudini,
Bet kas iš to, kad ten, krūtinėj, sopa…
Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu
Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa.

Mano širdis nuvargusi, nualusi,
Tartum ledais sukaustytas Kaukazas.
Juoda kava, pilkų veidų dar keletas
Ir dirbtinį linksmumą rodo džiazas…

kjh jkh (Dulkius)

Skrydis

..tavo akys matytos.. man pažįstama ugnis sklindanti iš jų…tavo mintys man
girdėtos ir tavo ateitis nuspėjama.. po kelių laiko vienetų iš
kitos veidrodžio pusės tu grįši čia.. sąjunga dviejų nepažįstamųjų… ar
moki skristi?.. neklausk manęs to paties.. nekalbėk už mane.. aš
nueisiu.. patylėk.. tss….girdi mano
mintis?..matai mano akimis?.. dar geriau.. užsimerk.. dabar
skrisim.. įkvėpk oro.. daugiau jo neprireiks..

..pažvelk žemyn.. aš nežinau kas yra ten.. jau nebūtina žinoti..
begalinė juoda skylė, po kuria galėtų slėptis kuklūs smėlio
trupiniai.. jeigu pasiseks mes juos paliesime..
..aš tavęs nestumsiu.. laisva valia.. judam pirmyn……

jauti?.. užsimerk.. vėjo rankos stiprios.. spaudžia negailėdamos.. jau
nebereikia plaukų.. nebereikia jėgų.. nebereikia mokėti.. skrisk..
judėk į visur iš visur.. taip.. aš pradedu užmiršti.. nepyk jei
nebegirdėsiu.. man nyksta horizontas.. nebejaučiu.. nebereikia
jausti.. aš girdžiu muziką srūvančią pro akis.. jau nebereikia.. jau
nebėra.. jau neateis.. neprasidės ir nesibaigs.. momento tikrumas.. štai
dėl ko kritom.. momento jėga nusvėrė visą gyvenimą.. štai dėl ko mes
čia.. juokiamės iš savęs.. ar nevertėjo?.. nemeluok.. vertėjo..
neprimink man praeities.. nekabink man mano grandinių.. neklausinėk ir
nustok.. jau nepadės.. nesiklausau…

kūnas geria oro sroves.. ..heh keistai spurda širdis.. rydama kraują lyg jo trūktų…
dabar aš ramus.. kūnas pašėlusiai virpa.. ateities vizija liks mintyje iki
galo.. aš tikėjau.. tai buvo gyvybes variklis.. kaip lengva.. gera ir
šilta.. kaip vaikystėje.. kaip pasakų pasaulyje su nesibaigiančiais
nuotykiais ir optimistine pabaiga.. ..pareina minčių
audra..
…mmm gyvenk gyvenk mielas vaike.. pasaulis pagimdė lukštenti
smėlio sėklas.. turėk ateitį tik neužsprink.. mažais lašais laistyk
save.. valgyk lietaus kančios ašaras.. pro dantis iškoštas.. nebijok..
paimk.. išnešk.. ištiesk.. sniego lukštų patalą ant rūdijančios žemės…
ir tau leidžiama.. šiltai.. niekam nematant.. po ja užmigti iki sapnų
pradžios.. kai imsi už rankų vėją.. ir ieškosit pamestų.. užmirštų..
vaikų likimų.. leidžiama imti medžių sultis.. tikrumo jūrai kurti..
..pusė gyvenimo tavo rankose.. tai daugiau nei iškritusio rūko lašai
ant išdžiuvusios žemės…ir mažiau nei noru kalnai egoistiškame kūne…
..turėk ir juokis.. nedrįsk savęs gailėtis..
..kai pradėsi užuosti sulijusių pievų kvapą.. nesustok.. trauk į
save.. užkonservuok ir nepalik džiūti ant saulėto akmens.. viskas
įvyks.. anksčiau ar vėliau..

..greitai juda vaizdas.. aš jau matau įžiūrimas dėmes
bedugnės gale.. nesigirdi verkiančių vaikų balsų.. viskas
pašėlusiai artėja.. jausmo nebėra.. tuoj prabils sveikas protas.. kai
liks trys metrai iki žemės.. aš pasakysiu kaip reikėjo gyventi…

Antanas Drilinga

Kol

Kol saulė, kol vėjas,
Kol lietūs žolėj.
Kol stiebias į dangų
Sidabro gėlė.

Kol paukštis padangėj,
O žemėj dangus.
Kol krenta į žemę,
Griaustinis sunkus.

Kol skausmas ir laimė,
Nelaimė greta.
Kol mylinti moteris
Meilės verta.

Kol bręstančių grūdų,
Alsuoja laukai,
Kol bėga per lauką,
Ir laiką vaikai.

Kol žemėje esam,
Dar ne vieni.
Kol aš gyvenu,
Kol tu gyveni.