Mane užknisa, kai žmogus prieina prie tavęs ir iš karto pradeda priekaištauti kodėl tu su juo nepasisveikinai, nors tu jį tik dabar pamatei. Jeigu tu mane pirma(s) pamatei tai prieik ir pasisveikink, o ne priekaištauk. Juk kitą kartą ir aš galiu taip pat elgtis kaip tu, užuot pasisveikinęs. Kokia „maloni” pokalbio pradžia ar ne? Būna, kad ir su manim nepasisveikina. Atrodo, šauki, o žmogus nereaguoja. Dėl to nepykstu. Aš jį(ją) puikiausiai suprantu. Juk kartais žmogus blogai jaučiasi ir nenori su niekuo bendrauti. Na ir gerai, kokią aš turiu teisę versti daryti tai, ko ji(s) nenori? Ahimsa.
Kiti žmonės nenešioja akinių, nors turėtų ir tikrąją to žodžio prasme tavęs nepamato. Juos suprantu dar geriau, nes ir man taip buvo. Taigi žmogus gali tavęs negirdėti (dėl to, kad yra pernelyg susimąstęs, su kažkuo tuo metu kalba arba tiesiog prastai girdi), nematyti arba nenorėti bendrauti, nes prastai jaučiasi ir nenori tuo dalintis su tavimi. Ir paskutinė priežastis. Pati bjauriausia. Žmogus nesisveikina, nes nenori su tavimi bendrauti, tavęs vengia. Ar reikėtų dėl to pykti? Visiškai ne. Juk negali patikti visiems žmonėms. Ar verta versti jį (ją) tave pamėgti? Manau ne. Jokios prievartos. Ahimsa.
Jei ji neskambina paskambink jai. Jei jis neskambina paskambink jam. Išbrauk tokį žodį kaip „privalai”. Visa tai ką tu darai turi daryti norėdamas, o ne dėl to, kad taip reikia.
Žinai, dar labai bjauru, kai žmonės mano, jog turėtum pasisveikinti, jei tik pažįsti, tačiau patys to nedaro arba, jei jie ateina ir pasako LABAS, kartais laukia, kol žmogus, kurį užkalbini(!), paklaus na ir kaip gi tau sekasi? Tff. Keistai ir nepatogiai-nemaloniai nuteikia.
Linkiu neužsiknisti ;)
Yra tokių vietų, kur sveikintis privalai su visais, kuriuos numanai esant vyresnius už save. Pamažu tai tampa įpročiu – ne prievarta. Blogiausia, kas gali po to ištikti, – žmogus panorės su tavim kalbėtis, o tu net nežinosi su kuo kalbi. Ir sekantys po to moralai: „kaip gali nepažinti, visą laiką čia gyvena… gatvėje, maždaug už kilometro…” O tikrai pažįstamus „pastebėt” sunkiausia. Ir kai susigriebi, kartais jau būna per vėlu. Taip ir lieka bjaurumas galvojant: pastebėjo – nepastebėjo, ką pagalvojo… Ir tai atsitinka net ir visai neblogas akis turint…