Lietus yra tikras ir neišgalvotas. Atnešantis gaivumą. Užburiantis savo nepaprastu barbenimu į langą, primenantis kokie yra jaukūs namai, auginantis grybus, vaikus ir gėles. Migdantis ir raminantis. Primenantis, kad niekur nereikia skubėti.
Kada paskutinį kartą šokai lietuje, taškei balas, jautei lietaus lašus ant savo kūno ir pamatei…..vaivorykštę(?)
Nematau pasaulio spalvų…aklos akys…
Nejaučiu jo šilumos…tuščia širdis…
Negirdžiu tavo balso…negaliu girdėti…
Kodėl tada čia esu?…
galbūt šią naktį tu už šimto mylių
bet aš jaučiu kad tu šalia
pajutus šias mintis aš kylu
ir ištirpstu kvapniam lietaus ore..
žinau ką šią akimirką jauti-
tu nori ištirpti lietuje
pabudęs sapnuose šauki
kad labai pasiilgai manęs..
tik tas bejausmis stiklas ir lietaus lašai-
tai viskas kas mus skiria
nes ir tu šią akimirką eiles rašai
ir džiaugies,kad šiąnakt lija..
ir lijo visą naktį..man lietus patinka,
ar žinai kodėl?
jis man primena tavo mielą balsą
kurį lietaus lašai pagros man vėl..
poezija iš širdies, skyrybos ženklus susidėkit patys
Pasiilgau lietaus barbenimo… Aš jau pamiršau tą garsą, kurio klausydavausi stebėdama lietų su kakavos puodeliu… Deja,dabar tegaliu jį stebėti…