Ramybė. Ramuma ramuma
2007 06 08
Ramybė. Tas ramus žodis. Pakartosiu dar kartą. Ramybė. Ką jauti? Ra-my-bė.
Turbūt nereikia aiškinti kaip šiais laikais mums trūksta ramybės. Neminėsiu tokių žodžių kaip stresas, greitas gyvenimo tempas, greitas maistas, neturiu laiko. Visgi paminėjau tuos žodžius? Oi atsiprašau. Na bent jau nepasakosiu kokie žmonės nekantrūs, nemėgsta laukti eilėse, nervuojasi, ieško ramybės. Bėga į užsienį, kad pabėgtų nuo kasdienybės ir nuobodumo, ir galbūt rastų ramybę. Kasdienybė juos anksčiau ar vėliau pasiveja. O ramybė? Ramybės nerasi jokioje šalyje, jei jos nerasi savo viduje. Ramybė yra tik žodis. O tai ką jauti nenusakoma.
Kategorijos: Mintys, Ramybė Komentarai (11)
Patiko ką perskaitei? Gali palikti komentarą arba užsiprenumeruoti RSS!
June 10, 2007 at 16:43
Ramybę galima rasti miego metu. Taip pat savyje, jei to labai nori. Pajūry ar miške. Lėktuve ar namie ant grindų. altą žiemos dieną miesto centre arba šalia vaikų darželio pavasario popietę. Tereikia norėti.
June 12, 2007 at 12:43
muzikoj. muzikoj ramybė.
July 26, 2007 at 19:24
Ramybė – tai vidinė būsena..kai negraužia sąžinės dėl padarytų nuodėmių, kai širdies negelia dėl prarastos meilės, kai neišduodi savo įsitikinimų dėl subjektyvaus tikslo..
Gaila..jos neturiu..
November 12, 2007 at 20:54
gal ramybė yra tikslas, dėl to jos nėra
November 12, 2007 at 21:29
Nesupratau tavęs, Juliau. Jei laikome ramybę tikslu – tuomet ji neegzistuoja?
January 7, 2008 at 19:36
Kiekvienas ramybę įsivaizduoja savaip.Nereikia tylos ramybei.Kartais tereikia tik karštos arbatos su imbieru ir citrina.Tik tiek iki pilnos laimės:)
February 28, 2008 at 11:17
“Pabusk… įsiklausyk… išgirsk, kaip lietaus lašas krenta žemėn…” – netikėtai perskrodžia slegiančią tylą kažkieno balsas tavo galvoje. Nenoromis paklūsti keistajam balsui ir imi klausytis, kaip maži lietaus lašai barbena į langą. Štai nukrenta vienas lašas, du, trys… – ir išgirsti užburiančią melodiją, kuri kviečia tavo širdies dūžius susilieti su lietaus atliekamos simfonijos ritmu. Tada, įkvėpęs gaivų oro gurkšnį, pamažėle atsimerki ir staiga sugrįžti į gyvenimą, iš kurio visai neseniai tave buvo ištrynusi pilkoji tuštuma. Ir pasidaro keista. Keista, nes viskas atrodo kitaip, negu buvo anksčiau. Tylu… Aplink vis dar tylu ir tuščia. Bet tau nebesinori skristi dangumi kartu su tais į skaidrų žydrumą skubančiais debesimis. Juk ir tų pačių debesų nebėra – jie seniai pasiekė savo kelionės tikslą… Už lango tik ramiai lyja lietus… Kiek lašų jau nukrito ant žemės ir sudužo? Kiek jų dar nukris, kol pasibaigs ta nuostabi gamtos simfonija? Daugybė keistų minčių ir klausimų iškyla tavo galvoje. Argi šis beprotiškas chaosas geresnis už pilkąją tuštumą? Tikriausiai ne… Bet tu jo nebijai, nes giliai viduje supranti, kad žinai visus atsakymus į savo klausimus. Jie tūno ten, toje pačioje galvoje, ir tik laukia lemtingosios valandos, kada būsi pasiruošęs juos išgirsti… Pažadintas lietaus simfonijos, pamatai, kaip mirtį nešanti tuštuma pavirsta palaiminga ramybe, atsidaro užrakintos durys … ir tu išgirsti save… /2002-04-26/
September 1, 2008 at 23:50
Ramybė, kaip ir Meilė, tai būtis, tiesiog reikia ja, joje gyventi.
May 1, 2010 at 20:01
Ramybė – kai esi saugus visomis prasmėmis.Tai šeima, darbas, tavo ateitis, tu pats. Jei viskas subalansuota – gerai. Bet jei nors vieno komponento trūksta, tada sunku.
June 25, 2011 at 19:23
Ramybė yra laikina. Jos yra laukiama, ieškoma, randama, netenkama. Lyg užburtas ratas.