Geležies, betono ir stiklo karalystė. Kalėjimas be sienų. Tu dėl miesto, ne jis dėl tavęs. Dirbk, pirk, mirk. Vergauk. Ark darbe, nes taip daro visi ir neklausinėk. Atsėdėk, atbūk, atidirbk, iškęsk. Paskui bėk iš ten ir vėl kitą rytą grįžk. Kai rinksiesi ką nori studijuoti rinkis pačią pelningiausią specialybę ir ją baigęs susirask darbą, kuris tau atneš daugybę pinigų. Pinigai, pinigai, pinigai. Kažkoks balsas šaukia tavo viduje. Visai nesvarbu ką tu nori daryti. Jei tai tau neatneš daugybės pinigų, tai beprasmiška. Tiesa?
Du didžiuliai žodžiai prie prekybos centro: Ateik. Pirk. Rodos pamatysi tą užrašą ir būtinai taip darysi. Bet kitus tai veikia. Ateik ir pirk. Juk tam tu ir sukurtas. Juk visi tau taip stengiasi įkišti tai, ko tau visiškai nereikia. Daryk tą, aną. Šukuokis taip, renkis anaip. Pirk tuos vaistus, kuriuos reklamavo. Viena moteris stebėjosi, kodėl kita nevartoja pačių populiariausių liekninančių piliulių. Jas vartoja daugelis, o efektyvumas čia nesvarbu. Mada.
Dirbk tam, kad vakare galėtum pasilinksminti, pailsėti, turėti laiko sau. Tam, kad negalvotum, kad viskas blogai. Gauk truputį džiaugsmo, bet nepriprask. Telikas, radija, laikraščiai, žurnalai ir plakatai tau pasakys kaip tapti laimingu, nors jie patys to nežino ir maišo laimę su trumpalaikiu džiaugsmu. Naujas dantų pastos įpakavimas tau žada šviesesnį rytojų, o visas nugrimuotas ir viduj supuvęs vyras tau pataria pirkti naują sportinę mašiną. Tuomet tave mylės. Tuomet mylės. Vėliau. Bet ne dabar. Ir tas dabar niekada neateina. O vėliau mylės dėl to, kad … ar dėl ko kito, bet ne be priežasties. Juk niekas nebemoka tiesiog mylėti. Bet jei myli, nes myli, vadinasi myli iš tikrųjų.
Ir kur tas tikrumas žmonių? Mieste taip lengva sutikti kompiuteristą, manekenę, šlavėją ar paštininkę, bet taip sunku sutikti žmogų.
Jei rimuotųsi, būtų tipinis Lietuviško hiphopo tekstas.
Man labai patiko.
Teisybė, bet ne visi gali išeiti į kalnus ir gyventi. Mums, vartotojams, nuo to atsiriboti galima tik mintim, manding.
Kam nors patiks, surimuos ir bus HipHop’as :)
Maištauk nemaištavęs, valgyti vis tiek norisi. Sunku ne tada, kai suvoki esąs kalėjime, sunku tada, kai suvoki, kad tai ne kalėjimas, o paties pasirinkimas. O dalinti šviesą ir šilumą ne kiekvienam duota, tiesiog ne visi jos turi…
Tadai: „lietuviško“ rašosi iš mažosios. Gali pasakyti kas konkrečiai apie tai dainuoja? Paklausyčiau.
aisti: nebūtina bėgti į kalnus norint išsilaisvinti. Galima ir mieste likti. Vartotojai? O aš maniau, kad mes žmonės.
antibalta: taip, mes silpni ir nieko negalim, eikim žudytis.
O taip, mes silpni, priklausomi nuo aplinkybių ir aplinkinių, todėl… gyvenam kaip visi. Ir kaltinam dėl to būtent tuos VISUS. Bet ne save. Kodėl? Nes taip lengviau. Kaži, ar daug atsirastų tokių, kurie galėtų sąmoningai suvokti savo pasirinkimą ir susitaikyti su tuo. Su savo kalte. Nors gal net ne kalte. Su atsakomybe už pasirinkimą ir iš to kylančias pasekmes. Kitas klausimas: ar rinktis a la prestižinę specialybę, mokytis per didžiausius vargus ir nenorą, o paskui visą gyvenimą dirbti gerai mokamą, bet sielos nedžiuginantį darbą, vaikščioti užgesusiomis akimis ir nuvytusia, nelaistoma dvasia.., ar veikti gyvenime tai, nuo ko siela dainuoja, bet… krimsti duonos kriaukšlę. Manau, jog čia yra tas esminis klausimas, kurį dažnas išsprendžia tiesiog plaukdamas kartu su visais, neprisiimdamas atsakomybės ir susitaikydamas, kad toks yra gyvenimas. Visas telpantis trijuose ant vieno namo Vilniuje, Antakalnyje, užrašytus žodžius – „Dirbk. Pirk. Mirk.” Kaip robotukas. Nes juk tokia tavo „programa”. Nes kitaip eitum prieš visus. O gal… tiesiog pagal save? Su savim? Dėl savęs? Savanaudiškumas? KUR?
Išlaisvėti viduje galima. Tikiu tuo, jaučiu tai :) Kartais tikrai nudžiungu, kai pasielgiu ne taip, kaip verčia aplinka, o noriu aš pati. Kai padarau gera kitam žmogui ne dėl kažko, o tiesiog vardan kito žmogaus, tada ir pasijaučiu laisva.
Man laisvė nėra atsiribojimas nuo pasaulio, o autentiškas gyvenimas- įsiklausant į save patį.
Beje, kai buvau Turkijoje, tai supratau, kad Lietuvoje palyginus tikrai daug medinių daiktų. Nes ten parke net suoliukai betoniniai, išpiešti taip, lyg būtų mediniai.
Pingback: Tai, ką vertėtų paskaityti ir pamatyti | Edvino Černevičiaus tinklaraštis
Banjooz „Pakeliu Akis” – pirmas kūrinys, ateinantis į galvą, kuriame nagrinėjama „vartotojų” sistema. Šiaip nelabai man prie širdies tokie paverkšlenimai, todėl ir nekaupiu jų.
Nežinau, gal aš dar „nesubrendau” tokioms mintims, bet manau per daug dramatizuoji. Vartotojų sistema nėra išskirtinai bloga. Tai, kad esi jos dalis, dar nereiškia, kad esi nemąstantis sraigtelis. Ir, kaip antibalta jau sakė, maištauk kiek nori, bet valgyti vistiek reik.
Kokia alternatyva tave tenkintų labiau?
Viskas gerai, Tadai, miegok toliau. Ne mano pareiga tave kažkuo įtikinti.
O tu kas ?
Kažkaip primityviai viską supratai. Aš nenoriu, kad mane įtinkintum. Tiesiog noriu, kad išdėstytum savo požiūrį iki galo.
Super straipsnukas, jei taip ji galima pavadinti ;)
O del „maištauk kiek nori, bet valgyti vistiek reik.” – viena yra kai perki vien tam, kad pirkti, kad tai tau duotu bent siek tiek isivaizduojamos laimes, o visai, kas kita, kai vartoji del to, kad tau reikia. Tik nepainiokim zodzio reikia su noriu. Nes galima pasakyti, kad jei man salta, man reikia D&G rubu. Ir manau joks cia ne maistas tiesiog bandymas atkreipti demesi, atverti ir kitiems akis.
citata: „antibalta: taip, mes silpni ir nieko negalim, eikim žudytis” – šiek tiek skubota išvada, neneigsiu – nemaloni… net nesinori komentuoti. Ilgėliau pamąsčius, bet kurį elgesio modelį galima pavadinti kalėjimu arba idiotizmu, nes jis nebus priimtinas visiems. Mes skirtingi. Bet aš su malonumu pasižiūrėčiau į pasekmes, jei ne vienas kitas, o masės sugalvotų išsivaduoti iš savo pačių susikurtos visuomenės idėjos. Būtų fun.
(ir leisiu sau šiek tiek pasikandžioti – Aurimai, aš žinau, ką reiškia žodis fun lietuvių kalba, bet man ir taip gerai… tiesiog ne itin gražu viešai taisyti žmonių gramatines klaidas, kai kurie nežino, o kai kurie žino pabrėžtinai)
Geros dienos.
Tai ko užsukdavau čia paskaitinėti labai pasikeitė ir nebedvelkia šviesa. Labai gaila.
Žinai, šalia anos nuotraukos reiktų įdėti dar vieną su tuo namu, tokiu, kaip jis atrodo šiandien. Net buvau užmiršus, kad ant jo sienos kažkada buvo užrašyta „dirbk pirk mirk”, juk dabar ten (visai ne)spindintis rimi.
Galima ir nevalgyti, bet nepadės. Mes taip gyvenam, nes bijom neturėti maisto, patelių. Bijom šalčio ir šiaip bijom. Jei mes nebijom, sekasi geriau ir lengviau. Bet tada nerašom, nes rašyti minore – gražu ir visiems patinka, mažore – ar čia giriesi, ar pavydo lauki…?
didaktinis Gudas, chi
Prieš keletą savaičių perskaičiau šitą tekstą.Visas tas savaites mąsčiau,galvojau,analizavau tai kas čia parašytą… o po to nuobodžiai ieškojau,kur gi šis tekstas,kad vėl galėčiau perskaityti… Tiesiai šviesiai pasakyta gyvenimo tiesa.Nuostabu. Niekada neužmiršiu
Aš irgi pasakysiu, kad man labai patiko ir, kad tai yra liūdnoji tiesa.
Tačiau nuo to juk niekas nepasikeis.. aš žinau, bet negaliu mesti tos šūdinos mokyklos, nes tėvai pyks.. Dieve, žmonės kaip kokios skruzdėlės, viską daro taip kaip dauguma.. Sako, kad yra laisvi, bet nei velnio, ko gero labiau supančioti, negu žmonės kalėjime.
Patiko. Škėmiškai taip :)
Beje, ten apie rap’o gabalus kalbėjot. Tai dar vienas į temą būtų Lipalas – „D-P-M” (Dirbk-Pirk-Mirk). http://www.youtube.com/watch?v=MxiTd1Q0bK0
Labas.Kiek kartu pravažiuodavau pro tą užrasą ir kiekvieną kartą jis priversdavo susimastyti…Dirbk.Pirk.Mirk…
Puikiai sugebėjai perteikt nuotaika,mintis kurios atsiranda perskaičius ši užrasą
gal turit teksto suvokimo ats?