Kaip gera rytais neskubėti

Kaip gera rytais neskubėti. Kai gali mėgautis nauja diena. Kai darai tai, ką esi suplanavęs. Spėji pasimėgauti vaizdais ir pastebėti smulkmenas. Tas paslaptingas rūkas paverčiantis tavo miestą paslaptinga vietove, gerai matomi voratinkliai ir į viską įsigėrusi ramybė. Ir supranti, kad tik dabar atsibudai, nors jau seniai galvojai, kad nemiegi. Ir supranti, kad dar tūkstantį kartų užmigsi ir vėl atsibusi vis keliaudamas iš vieno sapno į kitą.

miestas_ruke

5 Comments Kaip gera rytais neskubėti

  1. Neringa

    Man atrodo, kad aš nemokėčiau, o gal neišdrįsčiau nufotografuoti rūko, nors jį matau tiesiog pro langą. O gal aš tik miegu ir nepastebimai įsisuku užmarštin. Nors, tiesą sakant, galiu įsirašyt voratinklį į sąrašą dalykų, kuriuos norėčiau nufotografuoti, nes jau seniai užmiršau, kad turėčiau :). Arba būk pirmas.

    O šita nuotrauka man iš tikrųjų priminė Ežiuką Rūke. Turbūt paveikia spalvos ir medžių formos (atkreipk dėmesį, kokie gali būti gražūs medžiai – aš neatsistebiu).

  2. Aurimas Gudas

    Aš irgi nemoku fotografuoti rūko. Visuomet pavyksta nufotografuoti tik jo dalį :).
    O kam planuoti nufotografuoti voratinklį? Imi ir nufotografuoji. Juk jų tiek daug.
    Ačiū už dainą :)

  3. Neringa

    Planuojama todėl, kad geriausiu momentu pamiršti, kad pamiršai fotoaparatą arba, kai tikiesi, nerasi :)). Kartais taip reikia.

  4. Dovilė

    Taip, norėčiau ir aš turėti daugiau rytų, kai niekur nereikia skubėti. Įdomiausia, kad tie rytai, kurie kažkada atrodė tokie sunkūs ir kankinantys, vėliau gali pasirodyti beesą vieni gražiausių… Štai kad ir rytai, kai pasitikdavau saulę prie kompiuterio, rašydama magistrinį darbą. Gėrėdavausi saulėtekio atspindžiais ant savo kambario sienų… Arba rytai, kai eidavau į nemėgstamą darbą ir visgi pakeliui spėdavau fotoaparatu užfiksuoti pirmąjį pavasarinį daigelį, nuostabų bundančio miesto vaizdą nuo Tauro kalno, geltonus medžių lapus ar didžiules sniego pusnis…

Komentuoti