„Ką tu turi omeny?“
O kas tas omuo. Koks jo vardininkas? Omuo, omenys, omenis ar omenas?
Galimas klausti (?): kas yra tavo (ką tu turi) omenuke?
„Ką tu turi omeny?“
O kas tas omuo. Koks jo vardininkas? Omuo, omenys, omenis ar omenas?
Galimas klausti (?): kas yra tavo (ką tu turi) omenuke?
Kalbėdamas dažnai naudoju žodį „omeny”. Bet rašydamas susimąstau ką jis reiškia ir pakeičiu į „galvoje”.
Man atrodo, kad Omeny nevartotinas žodis.
Man tikrai dažnai kyla klausimas, kas tas omenys ir kur jis yra. Mm, pasislėpęs? Tad jei ką turime, tai arba galvoje, arba širdyje.
Pingback: Blogorama #285 : nežinau.lt
Ne omuo, o omenis (3a kirčiuotė). ;) Tai nėra kažkas apčiuopiamo – atmintis.
Na manau, kad nereiktų kibt prie žodžių, kurių negali paaiškint, t.y kažkaip iš to žodžio tyčiotis. paprasčiau pasirinkite kitą žodį, tarkim: ką turi mintyse? o pats žodis toks yra, yra jo linksniuotės. atsiverskit bet kurį žodyną. „be pykčių”
Aš nesityčioju, aš juokauju. O žodžiai gali įsižeisti?
O į žodyną sunku pažiūrėti? Netgi internete yra gi http://www.lkz.lt/startas.htm
Yra ir žodis omuo ir omenis. Šiuo atveju Oni teisi – teisingas žodis yra omenis, bet yra ir žodis omuo.
omuõ sm. (3a)
1. nuovoka, supratimas, aumuo: Kurgi buvo tavo omuõ šiteip dirbt! Krs. Merga viškai (visiškai) be ómenio Krs.
omenǮs sf. (3a)
1. K.Būg atminimo galia, atmintis: Jis neturėjo jokios omenies – viską užmiršdavo BsMtI17. Vaikai turi gerą omenį BsV16. Atminimas tų niekystų nėra iš omenies žmonių išravėtas prš. Gerai įsidėk omeniǹ, kad nepamirštum Sb. Įsideda į omenį daug atsitikimų ir atpasakoja juos kitiems A1884,147. Įsidėk į ómenį tuos mano žodžius Rd. Gerai, tą visą laikysiu omeny Gl. Ką jis sako, viską turėk omenỹ (įsidėmėk, nepamiršk) Gs. Jūs turite omeny žemiškus vargus, nepasisekimus, ašaras I.Simon. Besišnekant su senuku užėjo jam į omenį (jis prisiminė), ką jo prašė paklausti BsMtI22. Maži vaikai, bandą ganydami, iš omenies gieda BsV29.
2. sugebėjimas mąstyti, protas, intelektas: Pasigėrė be omenies (be sąmonės) BsPIV244.
Gal Omuo yra tai kas suaugus lieka is Momens (momenėlio, jei tiksliau) :)
Nagi archajiškos nuotrupos ir yra tikroji lietuvių kalba, manding (man-dingojasi (man-pozicionuojasi)).
Žodžiai isižeisti matyt negali, bet lietuviai kurie vartoja šiuos žodžius ir myli šią kalba, gali įsižeisti. na čia vėl gi tik mano nuomonė.
Tai panašiai ir su kudašiumi :) Kas tas kudašius ir kur jį reikia nešti neaišku (:
Omuo- tai smegenų dalis, kurioje nėra smegenų
Niekur nereikia nešti kudašiaus :) tai smagus posakis, kurio pvz. užsienietis besimokydamas lietuvių kalbos iš vadovėlio tikrai nesupras :) tuo ir ypatinga kiekviena kalba, galima išmokti kalbėti bet kuria pasaulio kalba, bet norint išmokti tokių smagių posakių, reikia bent kuriam laikui pasinerti į tos tautos kultūrą ir netgi tapti jos dalimi :)
Omuo, kaip ir kiti, į jį panašūs – ruduo, akmuo, sesuo, vanduo – labai seni ir nuo indoeuropiečių prokalbės laikų mažai pakitę priebalsinio kamieno daiktavardžiai. Jei kas didžiuojasi lietuvių kalbos senoviškumu, tokius daiktavardžius turėtų ypač mėgti.
Na štai, kiek daug sužinojau.
Omuo yra puikus zodis, tiesa, labai senas, ir man dziugu, kad dabar zmones ji prisimena. Omuo yra vardininkas, lygiai tap pat kaip ir vanduo, ir yra penktos linksniuotes. Reiskia samone, prota, nuomone. Vartotinas!!!!!Snekekime, zmones, lietuviskai!
Rašykime irgi lietuviškai.
Ei, jei turi kažką tame savo omenį, tai net nereikia gilintis ką jis po velnių reiškia. ;D
Cha cha – omuo :D Prisiminiau savo logikos dėstytoją, kuris mus, studentus, ragindavo turėti dalį informacijos omeny (iki panaudojimo) ir piešdavo lentoje tokį didelį apvalų omenį :D
Štai jums ir atsakymas, kad tas omuo – didelė apvali, neapčiuopiama figūra, kurioje laikinai pasidedame tuo metu nenaudojamą informaciją :D
Kaip gražiai jūs čia, komentaruose, iššaiškinote šį žodį. Kaip tik dabar susimąsčiau, kokie kiti „omeny” linksniai, ir šiaip, ką žodis reiškia. Ištikrųjų, lietuvių kalba turi daug įdomių žodžių, apie kuriuos nesusimąstom.
Patekau čia ieškodamas atsakymo į klausimą kur yra omuo? Atsakymo neradau, bet prisiminiau vieną įdomų dalyką, apie kurį kažkada skaičiau „internetuose”. Kadangi lietuvių kalba turi ne tiek mažai panašumo su sanskritu, tai gal šio žodžio kilmės šaknys yra čia:
https://lt.wikipedia.org/wiki/Om