Atsimenu, kai Darius mane pažadino vidurnaktį ir pakvietė į virtuvę valgyti konservuoto tuno. Baisiai nemėgstu, kai mane žadina. Bet tik ne šį kartą. Aš atsikeliu ir nustebintas tokio didelio Dariaus užsivedimo einu į virtuvę. Ir mes kartu valgom tuną. O tunas pasakiškas. Mes suvalgom tuną ir skirstomės miegoti. Ir viskas. Nieko ypatingo. Bet iš to ir sudarytas gyvenimas. Ar tas tunas buvo kažkuo kitoks? Nemanau, turbūt toks pat kaip ir visi kiti konservuoti tunai. Tiesiog jis buvo skanus Dariui, o jis norėjo juo su kuo nors pasidalinti.
…Ir kai man bus sunku aš prisiminsiu, kad kažkada vidurnaktį valgiau tuną su Darium ir man bus lengviau.
Super :)
Kartais paprasčiausi dalykai, daromi kiek kitaip, yra ypatingi ir nepakartojami.
Tau nepatinka, kai Tave žadina, o aš nemėgstu tuno. Bet, spėju, bet kuriuo atveju abu tokį įvykį vienodai brangintume – tiek aš, tiek Tu.
Kaip miela
Pingback: Blogorama #264 : nežinau.lt
Šypsausi, nes iškart prisiminiau, kaip kažkada kokią trečią nakties atiskėlėm ir ėjom su drauge valgyti jos sutaupyto vyšninio jogurto. Suvalgyti, ir vėl eiti miegoti. Tik tiek. Tik va tunas neskamba taip skaniai, kaip vyšninis jogurtas :)), bet įsimintinas tai turbūt panašiai.
Mielos smulkmenos, ką bepridėsi.