Ar pasiduosi?
Šimtus kartų glostei šunis ir vienas tau įkando. Ar dėl to pradėsi jų nekęsti?
Šimtus kartų vežei pakeleivius ir vienas buvo ypatingai nemalonus. Ar dėl to niekada nebeimsi pakeleivių?
Šimtus kartų padėjai kitiems ir vieną kartą dėl to sulaukei priešingo atlygio. Ar dėl to nustosi padėti kitiems?
Šimtus kartų pasitikėjai žmonėmis ir vieną kartą buvai apgautas. Ar dėl to nustosi pasitikėti žmonėmis?
Šimtus kartų mylėjai ir vieną kartą buvai įskaudintas. Ar dėl to nustosi tikėti meile?
Nepasiduosiu! Bijodamas žmogus negali jausti nieko, išskyrus baimę. O gyvenimui reikia drąsos. :)
Ieva, tu čia kažkaip numatei ateitį. Tavo komentaras labiau tinka prie kito įrašo apie baimę gyventi. O čia labiau apie pyktį, nusivilimą…
Taip “gyvenimui reikia drąsos”. Tegul mūsų gyvenimai būna drąsūs, o mes irgi.
Haha, man kartais pasako, kad esu truputį raganaitė :D Kas čia žino…
Manau, jog vieno punkto iš penkių jau nustojau daryti :D
Aurimas Gudai – ačiū už daugiametę išmintį ir taiklius žodžius ir pamokslus, kai jų labiausiai reikia. Dažnai bevaikščiodama Interneto platybėse užsukdavau į Tavo kiemą, ir vis kažką mielo, kažką įdomaus rasdavau, nors ir esu perskačiusi Tavo blogą skersai-įstrižai.
Vakar vėl netyčiom apsilankiau Tavo tinklalapyje ir prabilai į mane šiais klausimais – jei tave apgavo vienas žmogus, ar pradėsi nepasitikėti visais? Jei tave įskaudino vienas žmogus, ar pradėsi nekęsti visų? Suprantu gilią išminti šių žodžių, bet so hard to do so easy to say. Išgyvenu dabar savo dramą ir po labai niekšiškos apgavystės ir skausmo, kurį šis melas sukėlė, tikrai negaliu taip naiviai pasitikėti žmonėnis (turiu omeny, vyrais) ateityje. Istorija mano labai paprasta, tikrai nepretenduojanti tapti filmo scenarijumi, tik kad labai nekalta ir tyra. Pirma kartą prisipažinau vaikunui, kad jis man patinka, kad įsimylėjau, o žodžiai – tiesiog atsimušė į šaltą asfaltą. Dabar jaučiu, kad per ateinančius šimtą metų bijosiu vėl prabilti apie meilę kažkam, nes niekada nežinai, ar tai svarbu antrajai pusei. Nepergyvenu, kad atrodžiau kvailai, kaip mažametė įismylėjelė, nes gėdytis savo jausmų, tai tarsi gėdytis savęs. Apmaudu, kad ištariau tuos, man ypač svarbius ir ilgai ilgai saugotus žodžius žmogui, kuriam nerūpi, bet kuriam atrodė, kad rūpėjo. Negalėsiu kitą kartą taip lengvai apnuoginti savo sielos, ir žinau, kad meilė nekalta, kad aš ją pamačiau netinkamame žmoguje, kuris nemokėjo jos branginti, bet apmaudo kartėlis liks ilgam. Negaliu net pagalvoti apie kitus vaikinus, o kai galvoju apie Jį, širdis verkia. Ir dar kažko laukia. Kažko tiksi. Ak, ta durnių motina.
Sveika, ačiū, kad parašei ir pasidalinai sunkumais. Tikiuosi, kad nelaimingos meilės skausmas praeis kuo greičiau. Linkiu surasti tą, kuris mokės branginti tavo meilę. Įrašas skatina nepasiduoti, manau, kad taip ir padarysi. Stiprybės.