Ateis vasara, o aš svajosiu apie žiemą. Apie ilgus, ramius arbatos arba žiemos vakarus, kurių nesugebu pajausti, kai jie ateina. Apie sniegą ir apie sniegą. Apie leidimąsi nuo kalno vis ieškant to vidurio tarp malonumo ir pavojaus. Apie Mastaičių baseiną, kuriame taip senai buvau. Apie nušalusias rankas ir varveklių skonį.
Dabar svajoju apie rudenį, apie spalvotus medžių lapus ir apie pilką lietų. Apie nuostabų klevų sirupą, kurį gersiu ir galvosiu apie Kanadą. Ir niekada ten nevažiuosiu, tam, kad galėčiau svajoti. Svajoju apie „Amerikos grožybes“, nes jas geriausia pamatyti rudenį. Taip ir gyvenu. Metai po metų.
2008 05 26
Pingback: Blogorama #432 : nežinau.lt
Su sugrįžimu! :)
Už stalo sėdim vakare,
Arbatą tyliai geriam.
Tegul tau bus naktis gera,
Tegul bus Dievas geras.
O man nereikia nei aukų,
Nei patepimo švento.
Aš noriu vaikščiot tarp laukų,
Ir tarp laukų gyventi.
O jei ateisiu kitą kart,
Su tavimi arbatos gert
Tada linkėsiu gęstant dienai,
Tau gero Velnio, o ne Dievo.
Žiemos daina. Rudens.
Gerbiu tą žmogų, kuris sugeba tai sukurti…
Čia net nelabai ir kūryba. Tiesiog išsakau kaip jaučiuosi.