Būna tokių dienų kai nesinori ne tik gyventi, bet ir būti. Būna sunku. Nesinori nieko. Nebešviečia saulė ir nebesišypso raidės šioje svetainėje. Pasaulis atrodo juodas. O gal tik pilkas. Nelauk tokios dienos. Pasiruošk jai.
Turėk mažą stalčiuką arba dėžutę į kurią sudėtum tai, kas tau primintų, kad Tavo gyvenimas yra puikus. Kad gyventi verta. Sudėk ten atvirutes, senus laiškus, savo nuotraukas, kuriose tu šypsaisi, video kasetes su smagiais filmais ir tas, kuriose tu juokiesi ar esi laimingas. Draugų numerius, kuriems visada malonu paskambinti. Ir kitus daiktus, kurie tau primena ką nors malonaus.
Gali paprašyti savo draugų parašyti, kad jie surašytų ką mano apie tave. Tie rašteliai tau primins koks tu puikus.
Tačiau jei turi galvą pilną gražių atsiminimų jums tokio stalčiaus neprireiks.
Linkiu, kad tavo pagrindas po kojom būtų akmeninis, skęstančiojo šiaudas – visai ne šiaudas, o stora šaka.
Nice!:)
Manau, kad jei žmogus tikrai nori palikti šį pasaulį, nebeegzistuoti, jokie stalčiukai jam nepadės.
O aš manau visai priešingai, mano nuomone tai tikrai puikus patarimas (apie tą dėžutę), nes tikrai ne vienam žmogui būna niūrių dienų… :)
Ačiū!