– Ką reikėjo skaityti? – jo paklausiu.
– Tekstą, – atsako šis.
Nesužinojęs ko norėjau, nusišypsau ir dabar jau rimtai klausiu:
– Ką reikėjo skaityti?
Didžiai nustebintas, kad toks jo „išsamus“ atsakymas manęs nepatenkino šis dar kartą pakartoja:
– Tekstą.
– – – – – – –
– Kur bus kolis? – paklausiu jo su nedidele viltimi, kad galbūt gausiu atsakymą į tokį paprastą klausimą.
– Ten pat.
– Ten pat kur būna paskaita ar ten pat kur rašėm kitus kolius?
– Taip. Tu teisingai pasakei.
kas čia taip žiauriai „groja ant nervų“ tau?
:) Keistas sutapimas – jo vardas irgi Žilvinas. Kaip galima buvo suprasti – mano kursiokas.
Ak ;D Žiauroka taip, ypač jei esi impulsyvokas ir reaguojantis į tokius ‘protingus atsakymus’.
Oj žinau tokias situacijas… Tai tik įrodo, kad žmonės greit nebegalės ir jau nebegali atsakyti į elementarius klausimus. Jau nekalbu, kaip sunku pasakoti ką nors… :)