Meilė retai kada būna mokslo objektas. Psichologiniu požiūriu meilė gali būti suprantama kaip nuoroda į troškimo patenkinimą. O troškimas galėtų būti sugretinamas su siekimu gauti tam tikrą jausminę stimuliaciją. Meilė panaši į narkotikus tuo, kad taip pat stipriai veikia neurotransmiterius. Tačiau ne taip stipriai ir nesukelia priklausomybės. Kalbėsiu apie romantinę meilę, o ne apie meilę apskritai.
Fiziniai požymiai, kad žmogus įsimylėjęs gali būti prakaitavimas, padažnėjęs širdies plakimas, dažnesnis šlapinimasis arba netgi viduriavimas. Tačiau dažniausiai meilė asocijuojasi su maloniais pojūčiais. Meilė yra daugiau siekiamybė. Ji įkvėpė daugybę menininkų sukurti nuostabius kūrinius, paskatino daugelį žmonių imtis žygdarbių. Kadangi meilė yra daugiau atlyginantis dalykas tai ją galima pavadinti Dievo sugalvotu būdu žmonijai išlikti.
Oksitocinas, kuris atlieka svarbų vaidmenį meilės psichologijoje, taip pat mažina ir stresą. Įsimylėjusių žmonių smegenyse randama daugiau hormono kortizolio, kuris padeda kovoti su stresu. Gal todėl įsimylėję žmonės elgiasi drąsiau ir neatsargiau.
Kaip smegenys daro įtaką motyvacijai? Migdolinė liauka atsimena mūsų ankstesnes patirtis ir gali daryti įtaką mūsų elgesiui primindama ar anksčiau tam tikri mūsų veiksmai suteikė mums malonumo ar ne. Hipokampas saugo prisiminimus apie patyrimus ir informaciją apie tai, kur, kada ir su kuo tai nutiko. Priekinė smegenų žievė koordinuoja ir apdoroja visą informaciją, bei nustato kaip mes toliau elgsimės (Esch, Stefano 2011).
Meilė daro įtaką autonominei nervų sistemai ir emocijoms. Įsimylėjus aktyvuojama smegenų atlyginimo sistema ir tai gali sukelti nedidelius nuotaikų pagerėjimus, intensyvų malonumą ir net euforiją.
Dopaminas taip atlieka gana svarbų vaidmenį ne tik placebo efekte, bet ir meilės fenomene. Tokie fiziniai įsimylėjimo simptomai, kaip pagerėjusi žarnyno peristaltika ar viduriavimas gali būti dėl didesnio dopamino išsiskyrimo. Dopaminas atlieka vieną svarbiausių vaidmenų meilės fenomene, nes stimuliuoja ir sukelia malonius jausmus.
Aron ir kitų (2005) atlikto tyrimo išvados teigia, kad „romantinė meilė naudoja atlyginimo ir motyvacijos sistemas tam, kad būtų koncentruojamasi ties vienu individu, kad limbinės žievės regionai tvarko individualius emocinius faktorius, ir, kad atlyginimo funkcijos žmogaus smegenyse yra išdėstytos nevienodai.“
Straipsnyje apie priklausomybę nuo narkotikų, meilę ir Aukštesniąją Jėgą (Sussman et al. 2011) teigima, kad „malda, meditacija, ankstyvoji romantinė meilė ir narkotikų vartojimas gali aktyvuoti tuos pačius mezolimbinius dopaminerginius smegenų kelius ir sukelti intensyvias emocines būsenas. Šia prasme, pasitikėjimas Aukščiausiąja Jėga gali veikti kaip priklausomybės pakaitalas, kuris pakeičia psichobiologines funkcijas, kurias anksčiau atliko narkotikų vartojimas“. Kitaip sakant, tikėjimas Dievu gali padėti atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų.
Kito tyrimo (Acevedo et al. 2010), kuriame buvo tiriami ilgalaikiai romantiniai santykiai, rezultatai parodė, kad mylimieji vienas kitam sužadina tam tikrus smegenų regionus, kuriuose daug dopamino, atsakingo už atlygį, motyvaciją ir „norėjimą“, labai panašiai kaip pirmosiose romantinės meilės stadijose. Duomenys rodo, kad atlygio vertė su ilgalaikiu partneriu gali išlikti tokia pati kaip ir ką tik įsimylėjus. Skamba įkvepiančiai.