Mes kalbam akis į akį, prancūzai – galva į galvą (Tête-à-tête).
Mes sakom gera virtuvė (jei skanus maistas, tarkim restorane), prancūzai – geros lėkštės.
Mes sakom devyniasdešimt septyni (90+7=97), prancūzai – keturis kartus po dvidešimt plius dešimt plius septyni (20*4+10+7=97) (quatre-vingt-dix-sept).
Deja, 97 pasakei neteisingai, jie sako keturis kartus po dvidešimt, plius 10 ir dar plius 7 (quatre-vingt-dix neuf) :) va 96 dar būtų 4×20+16 :)
t.y. parašiau 99, 7 yra sept :)
Ačiū, pataisiau.
Vadinasi sako dar sudėtingiau nei buvau parašęs.
Pingback: elt.lt » Blog Archive » Apžvalga. Šiandien aš skaičiau… #33
Pingback: Blogorama #322 : nežinau.lt
Tai gal tokiu atveju į geras lėkštes ir prastą maistą prancūzams pateikti galima būtų, o jie džiaugtųsį..? Ne turbūt :)
O apie skaitmenis tai nežinojau- įdomu!
Ne, nevisai tiesa su tais skaičiais. Galima sakyt kaip nori, juk septyniolika ir yra dix-sept. Neprisimeni kaip mums sakė, jog jei nesugebi atsiminti septynilikos, sakyk dešimt ir tada septynis? Taigi.. Nematau skirtumo tame ar sakyti keturiskartdvidešimtdešimtseptyni arba keturiskartdvidešimtseptyniolika :)) Va ir dar viena keistenybė.
O mano viena pažįstama kažkada parašė apie posakius tokius kaip (tenka prisiminti, susirasti ir cituoti): „stiprus kaip turkas“, „mažas kaip trys obuoliai“, „šiandien turiu persikų“ (=šiandien gerai jaučiuosi), „jis laimėjo šimtą bulvių“ (=daug pinigų), „nu tu tai ir turi pupelių smegenyse“(=esi kvailas), „nešk savo braškes čia! (=paskubėk) ir taip toliau :)
Prancūzai Jėga, todėl pradedu didžiąja raide. Aš esu beveik lietuvė, nes gimiau prancūzijoje. Bet moku ir lietuviškai šnekėti. Tikrai prancūzai pavaro. Turiu daug keistenybių.
Geros lėkštės :D