Iš to, kaip žmogus šoka į vandenį neatskirsi ar jis kroatas, čekas ar lietuvis. Gali atskirti tik tuos, kurie jau yra šokę nuo tų, kurie šoks pirmą kartą. Jau šokusieji šoka drąsiai. Kiti – dvejoja. Žvilgsniu matuoja atstumą iki vandens, žiūri kaip šokinėja kiti, ruošiasi šuoliui. Įsibėgėja ir jau atrodo tuoj šoks, bet prie pat krašto sustoja. Vėl žiūri žemyn ar niekas nepasikeitė. Ir pagaliau įsidrąsinę šoka. Vieni klykia, kiti rėkia, o kiti krenta tylėdami. Bet visus juos vienija tas pats noras patirti pojūčius. Pojūtis, kad tu tuoj šoksi, pojūtis, kad tu šoki, pojūtis, kai tu po vandeniu, pojūtis kai tu išnyri, baimės įveikimo pojūtis. Dabar baimė dingo, nes tu ją pažinai. Dabar žinai ką reiškia (nu)šokti.
Gyvatė ir virvė. Radžusarpa njaja
Vieną vakarą, eidamas neapšviestu keliu, žmogus užmynė ant tako gulėjusios virvės. Jis pamanė, kad užmynė ant gyvatės ir išsigandęs ėmė rėkti. Tai išgirdęs, atbėgo jo draugas nešinas žibintu. Šviesoje žmogus suprato savo klaidą, ir jo baimė dingo. Iš „Joga. Kūnas ir dvasia”
2007 07 15 Kroatija, Novi Vinodolski